Gyvenimas yra smulkmenos.

Psichoterapeutas ir morkų sausainiai.

2012-03-18T22:48:00.000+02:00

Iš mano laisvojo dalyko užrašų:

„Daugybos lentelė - stiprioji jūsų asmenybės pusė. Ir tai labai stiprus ginklas - gerai valdoma daugybos lentelė yra pavojingiau nei samurajus su grėblio kotu!“

„Žinot tuos sėkmės mokytojus, kurie visiems rodo iš esmės tris slaidus: „be positive“, „remain positive“, „jeigu tave viskas užkniso, be positive, ačiū už dėmesį“? Tai va, jie dažnai kartoja you can. Kad ir kas benutiktų - you can. Viskas man kaip ir aišku būtų, tik prie ko ta skardinė?“

„Mano kaimynas turi dvi labai geras savybes: mašiną ir butą netoli maniškio. Į darbą nuveža.“

„Ir jeigu jums atrodo, kad daugybos lentelė yra maža karvė...“

„Geriausias netikusios agitacijos pavyzdys: jūs niekaip neįtikinsit merginos, kad jos bernas yra prastas. Nes jei agitacija netikus, tai ji netikus, o jei agituosit argumentuotai ir įtikinamai, tai reikš, kad jūs tiesiog pavydit. Bet taip yra ne tik su panelėm, kartais šitai pasitaiko ir tarp kitų pažengusių žmonių.“

„Molekulinėj biologijoj molekulės atrodo kaip radiatoriai.“

„Antanai, tavo žvilgsnis ką tik pasidarė poetiškas.“

„Mes visada darom kažką daugiau, jei išvis kažką darom.“

„Aš nenoriu priimt į darbą žmogaus, kuris nemoka daugybos lentelės ir aiškina man, kad jei penkis sudauginus su penkiais, gausim dvidešimt šešis, tai turėsim platesnį požiūrį ir daugiau galimybių.“

„Didžiausia gyvenimo tragedija: pas tave ateina 16 draugų, o tavo kavinukas tuščias.“

„Laikui bėgant ir aš suvokiau, kad net mano skaitomos paskaitos kartais nesudomina.“

„Už neištikimybę žmonai reikia mušti baravykų kotais.“

„Reikia žiūrėti ne kas ką geria, o ką veikia tarpuose tarp gėrimų.“

„Čia dar nepasakysi, kad imk peilį ir pasismeik iš ekstazės.“

„Jeigu lipi ant plikų laidų... Žodžiu, vis tiek užkas gražiai.“

Ne, rimtai, Kašuba yra naujasis mano guru.

***

Aš norėjau sausainių su pertepimu, pavyko sausainiai su lipniu glaistu. Julė, kai dar nebuvom išgėrusios pakankamai pieno, sakė, kad reikėjo nepaisyti recepto ir dėti daaar cukraus pudros.

Morkų sausainiai.

24 sausainiams arba 12 sausainių su pertepimu susirandam:

100 g šviesių razinų

140 g miltų

labai kaupiną šaukštelį cinamono

1/2 šaukštelio kepimo miltelių

žiupsnio druskos

115 g sviesto

80 g rudojo cukraus

110 g cukraus

šaukštelio vanilinio cukraus

didelio kiaušinio

morkų tiek, kad sutarkavus būtų 240 ml (3-4)

200 g kreminio sūrio

55 g sviesto

1,5 stiklinės cukraus pudros

šaukštelio vanilinio cukraus

Procesas:

Sviestą išimam iš šaldytuvo ir leidžiam atšilt iki kambario temperatūros. Razinas nuplikom karštu vandeniu ir leidžiam jame truputį pasibūt, na, kokias 5-10 minučių. Po to supilam į sietelį, lai nuvarva vanduo.

Nedideliam dubeny sumaišom miltus, cinamoną, kepimo miltelius ir druską. Sviestą išsukam su cukrumis iki purios masės, tuomet įmušam kiaušinį ir plakam dar kokią minutę. Įmaišom smulkiai sutarkuotas morkas ir nusausintas razinas. Įmaišom miltų mišinį. Dedam šaldytuvan pusvalandžiui.

Įkaitinam orkaitę iki šimto-devym. Ant kepimo popierium išklotos skardos dedam po dosnų šaukštą tešlos, pirštais truputį paformuojam, kad sausainis į visas puses išsitaškęs nesigautų. Dėliodami palikam šiokius tokius tarpus, pūsis. Kepam 13-15 min. Nū, kol iškepa. Leidžiam porą minučių pravėst skardoje, po to perkeliam ant grotelių ir ataušinam galutinai.

Kreminį sūrį išplakam su gabalėliais pjaustytų sviestu iki purios ir vientisos masės. Įmaišom cukraus pudrą ir vanilinį cukrų. Pertepam prieš patiekdami - sausainius laikom kambario temperatūroj, pertepimą - šaldytuve.

Man pertepimas nesigavo, kad ir kiek plakiau ar šaldžiau. Skanus, bet per skystas. Apglaisčiau. Skanu, bet limpa.

Verdiktas: sausainiai geri. Tikrai kada nors kepsiu vėl, tik su jokiais pertepimais-glaistais nebežaisiu, puikūs ir šiaip.

Šaltinis: lyg ir šitas, bet nelabai.

Nebemiegu ir Snickers'ai.

2012-03-11T02:38:00.000+02:00

Net jei pavyksta - dantys tvirtai sukąsti.

Ir nubundi tamsoje, ir mąstai, kad gal jau viskas, jau išmiegota, jau galima atsisėst, priglaust nugarą prie radiatoriaus, galvą atremt į palangę ir užsiprogramuot naujai dienai.

Antrą valandą nakties, t.y., praėjus lygiai penkiolikai minučių sapno.

Ir šitaip dar penkissyk; septintą jau nebėr kantrybės, kelies didelėm akim ir mąstymu miglose, lendi po dušu ir važiuoji pirkt maisto, o maistas, kol maximoj darais ledukų ir varškės, dar vynų, obuolių ir šokolado, pragraužia kartoninę dėželę ir pusvalandį bandai jį iškrapštyt iš po sėdynės, galvoje keikdama ir kartodama nelyg mantrą man-nebus-gaila-kai-tave-ės-negalima-manęs-taip-erzint.

Paskui nutinka visa kita.

Vakare žiovulys veja lovon, rodosi, užmigtum čia pat ant sofos, teplepas maloniai šildo pilvą, smegenų vietoje švinas, kūnas irgi iš metalo, už kontrolės ribų.

Ir kažkaip nueini iki dantų šepetėlio, ir nudiegia kažkur kairėj, ir čiužinys, ir vėl didelės akys.

Tuomet viskas nuo pradžių. Ratais, uždarais ciklais, kritiniais error'ais ir dienomis nebenori lįst iš chalato, nėra jėgų, tik lietūs; ak, lietūs! Ir nudeginti dilbiai. Bet įsisegi auskarus, pataisai neklusnias sruogas ir ėjimą iš proto išmanai į naktis, kai miegot visai nėra reikalo, tik pildyt taures ir kalbėt apie orą ar kitus visai neDalykus.

O po to nori leist mintims lauk-iš-galvos žodžių srautais, tarkim, melionų sultys pelės sužalotais kaklais sąsiuvinis Grajauskas terapija mėnulis šlapias asfaltas kavos kvapas hiacintų kvapas mielių kvapas atsakomybės ir ne ir dar paranojos teisingos bitės giliau kvėpuok akys feisbukas dangūs vaistukai nepateisinti lūkesčiai muzika pieštukai kanoniniai pavidalai troleibusai išplauk indus nerimas projekcija cigaretė dar muzikos pienės ir bijau.

Aš tik labai noriu miego.

***

Kai kalba pasisuka apie tortus, man ima rodytis, kad gal kuris iš mudviejų su M. įvaikintas. Rimtai. Bet kieno šventė, to ir muzika, t.y., užsakymai; o kokia aš nuostabi sesuo.

Varškės tortas su Snickers'ais

26 cm skersmens tortui reikės:

320 g šokoladinių sausainių (naudojau perpus sviestinius ir Selga)
200 g sviesto

20 g želatinos
80 ml vandens
500 g kreminės varškės
200 g cukraus
kaupino šaukštelio vanilinio cukraus
4 Snickers'ų
420 g riebios (35-36%) greitinėlės

Procesas:

Grietinėlę, varškę ir Snickers'us padedam šaldytuvan. 26 cm skersmens formą nuimamu kraštu kruopščiai išklojam folija. Antraip tortas gali užsimanyt toj formoj su visam ir pasilikt.

Sausainius sumalam ar sutrinam blenderiu, žodžiu, paverčiam trupiniais. Sviestą išlydom, supilam į sausainius ir išmaišom. Suverčiam masę į formą ir nulipdom dugną bei šonus. Nepasikuklinam stipriai prispaust. Padedam šaltai.

Želatiną užpilam vandeniu ir paliekam pusvalandžiui brinkt. Tuomet pripilam puodan vandens, įstatom indelį su želatina ir statom ant viryklės. Kaitinam maišydami, kol želatina ištirpsta. Pasidedam ją kur netolies.

Varškę išsukam su cukrum ir vaniliniu cukrum. Nedideliais gabalėliais supjaustom Snickers'us. Išplakam grietinėlę iki standžios masės. Tuomet pildami plona srovele į varškę įplakam želatiną. Įmaišom Snickers'ų gabalėlius. Įmaišom grietinėlę. Supilam į formą, išlyginam paviršių ir padedam šaltai 4-6-12-kiek-norim valandų.

Kai tortas sustingsta, nuimam formos kraštus, tada nuo šonų ir dugno nulupam foliją ir kaip nors papuošiam. Aš puošt nemoku, todėl prieš leisdama tortui sustingt prismaigsčiau paviršiuj didesnių Snickers gabalų. Ir palikau tortą balkone, ir nepagalvojau, kad saulė savo padarys, ir šokoladai-karamelės kažkaip nedailiai aptirpo, ir paskui viską taisiau sutarkavus gabalą pieniško šokolado. Žodžiu, sugalvokit ką nors.

Šaltinis: mylimas.

Verdiktas: gerulis ir niekas iš ragavusiųjų man neprieštaravo.

Herojus ir cemento keksiukai.

2012-03-04T17:03:00.001+02:00

Aš labai norėčiau būt Mike Pūkuotuku.

Patys pagalvokit - kondensuotas pienas ir jokios būties gėlos anei egzistencinio nerimo. Jokių kas-būtų, maišų atsakomybės, bandymų save įrodyt, skaudančios galvos (ir nesuprasi, čia dėl negebėjimo iššifruot socialinius kodus ar vyno).

Jokios teorijos, vien praktika.

Jokių minčių belangių, vien gyvenimas.

Nuostabu, ką?

(gyventi knygoje vaikams)

Neklauskit, apie ką aš čia - pati nežinau. Kažkas makaulėj žaidžia futbolą (rodos, rezultatas 2:1 mano naudai) ir šiaip.

Užtat nufotografavau Koši. Ir Mikė-Pūkuotukiškai pasišypsojau pavasariui.

***

Kepiau juos savo įsicementavimo į naują grupę proga. Gera grupė, man ten patiksią.

Keksiukai su dviejų rūšių šokoladu.

18-20 keksiukų susirandam:

100 g juodojo šokolado
100 g pieniško šokolado
400 g miltų
šaukštelį kepimo miltelių
2 šaukštelius kakavos
115 g rudojo cukraus
2 kiaušinių
150 ml riebios grietinės
150 ml pieno
60 ml aliejaus

Procesas:

Orkaitė on - 180 laipsnių. Keksiukų formeles išklojam popierėliais arba prisikarpom kepimo popieriaus kvadračiukų, 12-15 cm kraštinėmis, juos suglamžom, kad klusnesni taptų, ir klojam vietoj keksiukų sijonėlių. Man šitaip kažkaip gražiau.

Šokoladą sukapojam gabalėliais - geriau, jei įvarių dydžių. Miltus, kepimo miltelius, kakavą ir cukrų sumaišom dideliam dubeny. Mažesniam išplakam kiaušinius, grietinę, aliejų ir pieną. Pilam tai į didįjį dubenį, ten pat keliauja šokoladas. Šaukštu maišom, kol nelieka sausų miltų, tik nepermaišom.

Kraunam į keksiukų formeles - maždaug 2/3 tūrio. Kepam 20-25 minutes arba kol praeina medinio pagaliuko testą.

Verdiktas: jie nėra baisiai purūs ar minkštučiai nelyg pienės pūkas, bet vis tiek baisiai šokoladiniai ir baisiai gardūs.

Šaltinis: „Les gourmandises chocolat“

Bėdos su katinais ir paprastas cukinijų keksas.

2012-02-26T22:45:00.000+02:00

Katiną pavadinom Koši.

O paskui jį pametėm. Nežinau, kaip tai įmanoma, bet ~~mūsų~~ K. katinui pavyko pasislėpt trijų kambarių bute taip, kad radom tik ketvirtą paieškų valandą. Buvom net susigalvoję, kad jis skalbimo mašinoj, kuri tuo metu skalbė. Ką ten susigalvoję - po šitiek bevaisių paieškų tuo tikėjom taip stipriai, kad išimti skalbinius buvo baisiau nei laikyt vairavimo egzaminą.

Bet viskas baigėsi gerai. Koši slėpėsi sandėliuko kampe tarp išardytos lovos detalių. Ir jis vis dar manęs nemyli, bet aš neprarandu naivaus tikėjimo jį kokį sykį gal net paglostyt.

O šiaip tai gyvenu, ačiū, neblogai. Pirmadieniais lošiu iš saldainių (stato dėstytojas, todėl dvigubai smagiau), antradieniais daug žiovauju, trečiadieniais integruoju ir jaučiuos protinga, ketvirtadieniais einu į psichoterapijas, t.y., pas Kašubą (jis yra naujas mano guru, toksai visas tikras ir kartais kalba eilėmis; kai prisirinksiu pakankamai citatų, papasakosiu plačiau (čia apie šypsenas)), penktadieniais keliuos anksti ir brendu/slystu į darbą (visai patogus dalykas šitas darbas - einu tik tuomet, kai pajuntu poreikį jaustis rimta ir turėt darbinį kompą; kartas per savaitę - daugiau nei pakanka). Tarpuos irgi - būna - dirbu, bet dažniau - ne.

Mieliau tingiu. Arba kitaip švaistau jaunas dienas ir naktis - anąkart net pagyriau taksistą, kad gerai važiuoja atbulyn. Beveik kaip aš, - sakiau.

Ir manęs vis dar neapleidžia jausmas, jog gyvenu seriale.

***

Mano cukinijai negailestingai artėjo paskutinioji, o aš laukiau svečių. Va ir visa priešistorė.

Kakavinis cukinijų keksas.

Ne tokiam jau mažam keksui susirandam:

3 kiaušinius
350 g cukinijos
130 ml aliejaus
230 g cukraus
šaukštelį vanilinio cukraus
70 g kakavos
270 g miltų
labai kaupino šaukštelio kepimo miltelių

Procesas:

Orkaitė on - 180. Cukiniją nulupam ir išlupam vidurius, t.y., sėklas. Jei sykiais turit mažučių ir dailiai žalių, šitą dalį praleiskit. Nurodytas svoris jau po procedūros. Sutarkuojam burokine (labai gražus pavadinimas, labai) tarka.

Kiaušinius paplakam su aliejum. Sudedam cukiniją, išmaišom. Visus sausus ingredientus sumaišom, suverčiam į juos kiaušinius-aliejų-cukiniją, šaukštu pamakaluojam, kol nematyt sausų miltų. Supilam į kepimo popierium išklotą/riebalais išteptą kekso kepimo formą (24-26 cm apvalią).

Šaunam į orkaitę ir nevarstydami durelių pamirštam maždaug valandai. Maniškis kepė valandą dvidešimt, bet čia tik todėl, kad mano orkaitė yra flegma. Įkištas ir ištrauktas medinis pagaliukas turi būt vos vos drėgnas, bet ne aplipęs tešla. Va. Valgom ataušusį.

Verdiktas: geriau nei buvo galima tikėtis iš tokio paprastumo. Minkštas ir drėgnas.

Šaltinis: Just Love Cookin'.

Nutikimai ir geriausi obuoliniai blynai.

2012-02-19T22:12:00.000+02:00

Mano savaitės dabar kokių šešių tūkstančių ir septyniasdešimt trijų pėdų ilgio, nemeluoju. Pirmadienio įvykiai rodosi buvę pernai, vakar vakaras - aną mėnesį. Ir vis daugiau dalykų, kurie nutinka, aš užmirštu. Išsaugau keletą kišenėse, o kitiems leidžiu pasiklyst kažkur pakeliui į septintą trūlą ar išrūkt tabako dūmais; neturiu jums tuščių stiklainių anei plastiko dėžučių, versti raidėmis ar pikseliais dažnai neišeina, nepykit, - šitaip atsisveikinu.

O tarp tų iš kišenės esti visokių smagių (tuos kitus, nepykit, pasilaikysiu sau), pavyzdžiui, buvęs grupiokas, atėjęs pusei paskaitos pavaduot dėstytojo, mat pas jį rašo bakalaurinį. Aš nesu tikra, bet man rodos, kad tąsyk įvyko lūžis ir nauji mano kursiokai nusprendė mane pamėgsią. Ar bent jau ilgiau pakramtysią prieš išspjaudami.

Ir - sese, ko pietums norėsi? Šito išgirst nesitikėjau dar mažiausiai penkmetį. Ok, išvis nesitikėjau, jei nuoširdžiai. Buvo skanu.

Naujasis frykų gūžtos gyventojas. Nors šito, spėju, ir labai norėdama neužmiršiu, sakė, plačiagerklis.

Dar pamenu, kaip atrodo vairo traukės antgalis, kurį man rodė R. pakeliui namo.

Ir dideles dideles K. ir S. akis, kai rytą jiems ramiai sėdint triokšt ir sulūžo virtuvinis kampas. Aniedu netikėtumo fakto apstulbinti beigi sustingę ir isteriškai besijuokianti aš, nes, nū, tos didelės akys! Viskas, manau, dėl to, kad suvalgė per daug blynų, t.y., visus blynus.

***

Ir nevalia jų dėl to kaltint, blynai tikrai pavyko baisiai gardūs, net, sakyčiau, geriausi, kokius man kada pavyko iškepti, va. Ir baisiai džiaugiaus, kad išsyk viską matavau su mintimi, jog jei gerai nusiseksią, turėsiu apie ką prieš Užgavėnes pakalbėt - dabar galėsiu kartot iki pažaliuosiu arba irgi ką nors sulaužysiu.

Blynai su obuoliais.

3-4 porcijoms reiks:

3 kiaušinių
2-3 šaukštų cukraus
šaukštelio vanilinio cukraus
1/3 stiklinės aliejaus
1 ir 1/2 stiklinės pasukų
žiupsnelio druskos
kaupino šaukštelio kepimo miltelių
1 ir 1/2 stiklinės miltų

2 vidutinio dydžio kietokų ir rūgštokų obuolių
2 šaukštų medaus
šaukštelio cinamono

Procesas:

Kiaušinius šluotele išplakam su abiejų rūšių cukrum. Mūsuos visi cukriniai - 3 šaukštai buvo pats tas. Supilam aliejų ir pasukas. Išmaišom. Suberiam druską, kepimo miltelius ir miltus. Darbuojamės, kol nelieka miltų gumuliukų. Padedam į šalį, lai bręsta.

Nedideliam prikaistuvy išlydom medų. Kol tasai tirpsta, greitai greitai nulupam ir nedideliais kubeliais supjausom obuolius. Dedam į medų, ten pat keliauja ir cinamonas bei pora šaukštų karšto vandens. Šita dalis būtina - antraip atsisakys troškintis, svils meduje ir kiti negerumai darysis.

Troškinam neuždengę ir sykiais pamaišydami, kol beveik visas skystis išgaruoja. Gal net kokias 8-10 min tai trunka, svarbu nepersistengt ir nepaverst visko obuoliene. Rezultatas turėtų būt minkšti, saldūs ir kvapnūs obuolių gabaliukai. Leidžiam praaušt bent 10 min.

Įmaišom į tešlą. Įkaitinam sausą keptuvę (aš visada kepu išsyk dvejose - kiek laiko susitaupo!), dedam po šaukštą tešlos ir kepam, kol blyno viršus burbuliukais pasipuošia. Apverčiam ir leidžiam kitai pusei gražiai nusispalvint. Kaitra turi būti nedidelė, visuomet kepu trečioj padėty iš šešių. Antraip rizikuojama valgyti pusžalius arba apdegusius. Vartojam su belekuo, avietėm iš šaldiklo, pavyzdžiui, arba be nieko, net be lėkštės ar šakutės, va.

Verdiktas: tokiais rytais aš pradedu tikėt, kad gal kas nors teisingo iš manęs ir išaugs.

Šaltinis: tešla - fantazija, obuolių mintis iš čia.

Išbarsčiau žodžius ir bemėsiai kotletai.

2012-02-12T23:01:00.000+02:00

Į savo ~~dienas~~ vakarus pamažėl įpinu Hamiltono principą, o terminale rašau kreipinius SQL interpretatoriui (labas, mielasis, nagi, išrikiuok man knygų autorius pagal vardą - pasirodo, netinka; gal dar nesam pakankamai artimi). Ir tikrai, viskas kaip anksčiau.

Tik aš mažumėlę kitokia. Sakytum, palikus paikumą dar už anų vartų, o gal prancūzuos - tiksliai nežinau. Bet šitaip geriau, nepalyginamai.

Per tris dienas pagaminu ir išfotografuoju viską dviems delfiams, nes namuos nebuvau jau veik du mėnesius, derėtų parvažiuot (ir visai ne dėl to, kad baigėsi bulvės ir stiklainiukai spintelėje tik tušti (nors čia - ženklas rimtas)), ir paskui kraunu broliui spurgas ir žagarėlius dėžėmis, nes visai nebeaišku, ką su tokiais kiekiais veikt. Nesiskundžia, net indus pasisiūlo išplaut pietų užsukęs, o čia jau, žinokit, net ne tai, kad oho, o mažų mažiausiai - oho kubu.

Ketvirtądien pietums užsimanau ko nors iš ten, kur apie viską pagalvota; perdozavau mosuoti mentele, o buvau manius, kad šitaip nebūna.

Dar einu žvejų parduotuvėn lervų Kleckui. O mielosios, jeigu norit sužinot, kas yra dėmesingas aptarnavimas, kada nors ir jūs tenai užsukit, chi.

Ir kiti dalykai, kuriuos apkalbėt dabar nerandu žodžių.

Lyg ir nebūtų kuo skųstis~~, bet~~. Tai gal tuomet ir nesiskųsiu.

***

Aš tikrai buvai pasiryžus nueit maximon ir nusipirkt koldūnų. Tuomet prisiminiau, kad šaldytuve gailiai rauda virti avinžirniai, lauke šalta, o aš tingiu.

Avinžirnių kotletai.

6 kotlečiokams arba 2-3 porcijoms reikės:

2 stiklinių virtų avinžirnių

nedidelio poro baltosios dalies

poros skiltelių česnako

nedidelės morkos

50 g fermentinio sūrio

didelio kiaušinio

2 šaukštų džiuvėsėlių

druskos

maltos saldžiosios paprikos

čiobrelio

aliejaus kepimui

Procesas:

Avinžirnius aptrinam blenderiu ar šakute. Sakydama aptrinam turiu minty, jog masė neturi būt vientisa - net vienas kitas sveikas avinžirnis pasilikt gali.

Porą supjaustom pusžiedžiais, česnaką sukapojam. Morką ir sūrį sutarkuojam. Viską sudedam į avinžirnius, sykiu įmušam kiaušinį ir įberiam džiuvėsėlių. Dar - druskos, paprikos, čiobrelio. Išminkom.

Keptvuvėje įkaitinam nekuklų šlakelį aliejaus. Iš masės formuojam kotlečiukus ir kepam, kol iš abiejų pusių dailiai apskrunda.

Valgyti gardžiausia su duona ir šviežiom daržovėm. Bet jeigu jūsų šaldytuvą vargina tuštybė, o jus - tingumas, tai visai sueina ir su antrą savaitę ten liūdinčiu batonu ir konservuotais pomidorais. Skanaus.

Verdiktas: aš mėgstu kotletus. Bemėsius - ypač.

Šaltinis: įkvėpta Surfing the world ciusine su labai stipriom modifikacijom.

Rytais ir brownie, norėjęs tapt cheesecake.

2012-02-05T16:39:00.002+02:00

Aną rytą, rodos, ketvirtadienį, mudvi su K. važiavome į darbus. Jos autobusas išvažiavo trimis minutėmis anksčiau už manąjį. Ir žinot ką?

Teisingai - šaltis.

Į stotelę ėjom atskirai, ko paprastai nebūna esant tokioms aplinkybėms. Nebent būtumėm susipykusios, tačiau aš nepamenu, kad kada nors šitai būtų iš tikrųjų įvykę. Daugiau kaip treji metai gyvenimo per sieną ir tokie dideli ego. Arba Beigbeder'is buvo neteisus, arba pamiršo apgalvot kai kuriuos atvejus.

O paskui aš leidaus nuo Ukmergės pleto kalno ir automobilių išmetamosios dujos buvo nelyg koksai rūkas, ir saulė kybojo virš Europos dangoraižio tokia nuoga, tokia nedeginanti akių, tokia tikra, ir aš labai norėjau turėti fotoaparatą, ir kad autobusas sustotų.

Neturėjau, nesustojo, todėl viskas, ką galiu dabar padaryt - parodyt rytą iš balkono, kai stovi prie minus-beveik-trisdešimt plikomis iki blauzdų kojomis įsispyrus į šlepetes. Va:

Galiu parodyt ir kitą rytą, dar labiau stebuklingą, kai su Jule sprendėm visokias dilemas, pavyzdžiui:

* ar visi nevedę vyrai nevalgo termiškai apdorotų morkų? Ar visada ir kur dingsta šitos nemeilės maistui po vestuvių? (aš tuoj imsiu svarstyt apie kokį rimtą projektą, su apklausomis gatvėse ar mife ir teisingom imtim, negalima šito reikalo taip palikt)
* kokius laisvuosius dalykus man pasirinkt? (šitą išsprendėm, t.y., atsinešiau kompą virtuvėn ir juokėmės iš visokių įšalotyrų beigi zulų kalbos pradmenų, kol tasai beveik išsikrovė ir buvo nuspręsta, kad trečiadieniais važiuosiu Baltupiuosna klausyt feministinės kino teorijos ir visuomenės, seksualumo ir seksualinės sveikatos paskaitų - žinau, nieko nesakykit)
* kur dingo karamelizuoti migdolai iš J. granolos? (nieko išsiaiškint nepavyko, neregėjom akyse jokio žalio bliūdo su jokia granola, išvis, kas tas J.)

Žodžiu, tą rytą, t.y., šįryt, kaip ir vakarą-prieš (įdomus dalykas, vakarai-prieš ir rytai-po; kur pasideda naktys; laiko skylės kažkokios, aaa), mes nuveikėm daug teisingų dalykų.

Ir padarėm teisingą nuotrauką, labai gerai visa iliustruojančią. Ji Julei primena lekt. A. Javtoką, turbūt dėl matematikos menininkams.

O nuo kitos savaitės rytais eisiu į mif'ą, vėl būsiu studentė ir viskas bus kaip anksčiau. Tik geriau.

***

Dabar apie pyragą, kurį maždaug kas antras fūdblogeris, esu tikra, yra nusižiūrėjęs/gaminęs. Ir suprantu kodėl. Šokoladinis, beveik-sūrinis, toks, žodžiu, du viename, sunkus ir žieminis, toks... geras.

Brownie su kremine varške.

26 centimetrų skersmens formai reiks:

Šokoladiniam sluoksniui:

100 g pieniško šokolado
100 g juodojo šokolado
85 g sviesto
140 g cukraus
šaukšteliovanilinio cukraus
2 didelių kiaušinių
labai kaupino šaukšto kakavos
70 g miltų
žiupsnio druskos

Varškės-sūrio masei:

300 g kreminės varškės (naudojau President, nes Maximoj akcija, buvo pats-tas; tinka ir Philadelphia, ir Švelnioji, ir ricotta, dėl mascarponės (rieboka) ir pertrintos varškės elementariosios (sausoka) nesu tikra, bet gali pabandyt ir man papasakot)
kiaušinio trynio
100 g cukraus
šaukštelio vanilinio cukraus

Procesas:

Susmulkinam šokoladą į gabalėlius. 60 g juodo ir 50 g pieniško (naudojau su skaldytais lazdynų riešutais, sakyčiau, geriau nei paprastas) dedam į dubenį ant puodo su verdančiu vandeniu, likusį - pasidedam į šoną. Į tą patį dubenį sudedam gabalėliais pjaustytą sviestą ir maišom, kol ištirpsta. Nukeliam nuo puodo ir leidžiam kiek praaušt.

Kol šokoladas vėsta, pasiruošiam sūrio masę. Kiaušinio trynį išplakam su cukrum ir vanile. Sudedam varškę ir plakam, plakam, plakam, kol masė tampa vienalytė ir puri.

Orkaitė on - 180 laipsnių. Į šokolado-sviesto masę supilam cukrų ir vanilinį cukrų. Gerai išmaišom. Po vieną šluotele įplakam kiaušinius. Sudedam kakavą, miltus ir druską. Gerai išmaišom. Suberiam likusius šokolado gabalėlius, šaukšto pagalba paskirstom tolygiai masėje.

25-26 cm skersmens formą išklojam kepimo popieriumi/ištepam sviestu. Supilam šokoladinę masę, paviršių truputėlį palyginam. Ant viršaus sukrečiam varškės masę ir buku peiliu paskirstom ant viso pyrago, vis užkabindami šokoladinę masę, kad paviršius pasidarytų truputėlį marmurinis.

Dedam į orkaitę. Kepam 25-35 minutes, kol paviršius sutvirtėja, bet dar nekeičia spalvos. Pyragas neturi būt labai tvirtas, jokių pagaliukų testų praeiti nereikia. Žodžiu, neperkepam, nebijom ištraukt jo veik pusžalio. Ataušinam. Kišam šaldytuvan ir pašaldom bent valandą, kad viskas sustingtų ir sutvirtėtų. Pjaustom ir valgom.

Verdiktas: patiko net K., kuri nelabai mėgsta šokoladą, o S. pirmas sakinys šį rytą buvo maždaug labas-rytas-pyragą-damušiau. Skanus, nū. Baisiai.

Šaltinis: beveik pagal D. Lebovitz'ą, tik smarkiai adaptuota spintelių turinio ir pomėgio pieno produktams.

Šaltis ir -iausias tortas.

2012-01-29T17:38:00.000+02:00

Mano gyvenimas mažumėlę pamišęs.

Įsipainiojęs vėlyvose popietėse, kai K. liepia pasiimt fotoaparatą ir išeit balkonan.

Paskendęs vakaruose, kai paskausta gerklę nuo kalbėjimo, nes šitaip-seniai-mačiau. Kai juokiamės iki ašarų. Iš ašarų.

Įmerkęs kojas į dienas lakstant tarp virtuvės, fotostudijos ir kompo, paklydus tarp virėjų, fotografų ir redaktorių, tarp svajonių ir trys-d; dienas, kai gyveni pusrūsy užklijuotais langais palubėje ir baisiai kvepia česnakais; dienas, kai visa tai žaidžiama namuos, nes darbų-mums-niekuomet-nebus-per-daug. Dvim pirmo amžiaus mantros ir -izmai.

Tebeieškąs išėjimo, nors nepamena atėjęs.

Įstrigęs rytuos, kai vietoje manęs nubunda kažkas kitas. Ir neaiškumai apsigyvena palto kišenėse.

Mano gyvenimas mažumėlę pamišęs.

O dar tas šaltis.

***

Apie šitą tortą jau pasakojau delfy. Bet jis toksai geras, kad aš vis kepu ir kepu. Ir vežu per visą miestą septym-trečiu autiku (kuriame vienas dėdė gausiai juokėsi iš mergaitės, taip kruopščiai besimaukšlinusios pirštines. Ta mergaitė buvau aš, o pirštinių būta ne vienos poros, bet aš nieko negaliu padaryt, šaltis man - ne draugas, ir nėra čia iš ko juoktis, argi ne?), ir su gimtadieniais sveikinu. Bet gimtadienis - ne kokie nauji metai, tortai turi būt solidesni. Kad liktų ką fotografuot iš ryto.

Šokoladinis sūdytos karamelės tortas.

25-26 cm formai susirandam:

Biskvitui:

300 g miltų
300 g cukraus pudros
1,5 šaukštelio vanilinio cukraus
1,5 šaukštelio kepimo miltelių
pusę šaukštelio druskos
300 g sviesto
60 g kakavos miltelių
225 g grietinės
3 kiaušinius

Sūdytai karamelei:

200 g cukraus pudros
110 g sviesto
šaukštelį druskos
200 ml grietinėlės (35-36% riebumo)

Glaistui:

100 g juodo šokolado (mažiausiai 50% kakavos)
100 g pieniško šokolado
50 g sviesto
50 g cukraus pudros
porą šaukštų pieno

Procesas:

Sviestą dar gerokai prieš gaminimą išimam iš šaldytuvo ir paliekam atšilt iki kambario temperatūros. Įjungiam orkaitę – 160 laipsnių. Miltus, cukraus pudrą, vanilinį cukrų ir druską persijojam dideliam dubeny, sudedam sviestą ir darbuojamės pirštais ar specialiais plaktuvo antgaliais tol, kol sviestas pasiskirsto daugmaž tolygiai miltų ir cukraus mišiny.

Mažesniam dubeny išplakam kiaušinius, grietinę ir kakavą iki vientisos masės. Supilam į sviestą-miltus ir gerai išmaišom.

Galim kept vieną biskvitą ir pjaut į 3 dalis, galim kept kiekvieną atskirai. Išklojam formą/formas kepimo popierium, supilam tešlą (ar trečdalį) ir kepam, kol beveik iškepa.

Medinis pagaliukas, įkištas ir ištrauktas iš kepinio, turėtų būt šiek tiek drėgnas, bet ne gausiai aplipęs tešla. Žodžiu, idealiausia būtų ištraukt maždaug tada, kai atrodo, jog po penkių minučių bus visiškai iškepęs.

Biskvitus (-ą) paliekam aušti formose (-oje) ir griebiamės pavojingiausios dalies – gaminam karamelę. Pirmiausiai užkaičiam grietinėlę su druska ir kaitinam ją iki būsenos beveik-užvirus. Esmė ta, kad ji mums čia bus reikalinga karšta, antraip patekusi į išlydytą sviestą ir cukrų ims šaudyt ir kitokius pavojus kelti.
Kol grietinėlė šyla, nedideliame prikaistuvyje nelabai kaitriai išlydom sviestą ir cukraus pudrą. Nuolat maišydami kaitinam tol, kol masė užverda ir įgauna karamelinę, t.y., rudą, spalvą. Tuomet nukeliam nuo ugnies ir intensyviai maišydami plona srovele pilam karštą grietinėlę. Jei kartais nutiko taip, kad cukrus vis tiek sušoko į kristalus, maišydami truputėlį pakaitinam. Paragaujam, nusprendžiam, kad tai velniškai gardi karamelė, ir paliekam vėsti.

Biskvitus (-ą) išimam iš kepimo formos ir leidžiam gerai ataušt. Žodžiu, tortą surinkinėjam tik tuomet, kai visos sudedamosios dalys atšalusios.

Jei biskvitas buvo vienas, padalijam jį į tris dalis. Susirandam gražią lėkštę, dedam vieną biskvitą (pusę perpjauto), šaukštu tolygiai paskirstom pusę karamelės, uždengiam kitu biskvitu, likusi karamelė, vėl biskvitas. Lengvai spustelim ir padedam šaltai, kol pagaminsim glajų.

Sulaužom šokoladą, gabalėliais supjaustome sviestą, dedam cukraus pudrą ir pilam pieną. Viską kaitinam virš garuojančio puodo, kol ištirpta. Arba kišam mikrobangėn, pakaitinam 10 sekundžių, gerai išmaišom, vėl 10 sekundžių, vėl maišom ir taip tol, kol visas šokoladas bei sviestas ištirpsta. Apipilam torto viršų ir aptepam šonus.

Paliekam stingti. Puošiam pagal fantaziją. Arba pagal fantaziją nepuošiam. Skanaus.

Verdiktas: drėgnas, sunkus, labai šokoladinis, labai karamelinis, tortų tortas!

Būna dienų ir granola per 10 minučių.

2012-01-22T23:25:00.001+02:00

Kai troleibusai važinėja greičiau, radiatoriai karštesni, eilės prie kasų mažesnės, darbas rodosi pats-geriausias-pasaulyjeeeeee ir viskas šitaip paprasta. Ir gražu, ir gerai.

Kai klyki į pagalvę, kai visi troškimai sutelpa į vieną noriu-būt-kuo-nors-kitu, kai jauties pakeliui iš proto, kai priverti kaimynus nebeklausyt Lietaus radijo. Kai automobilis vis dar neužsiveda.

Kai vakare pasikloji grindis (žr. įrašą apie miegą), nes rytą truputį pramigai ir nespėjai, paskui guli vonioje, o ore garai perpus su ramybe, tuomet apsiauni futbolininko kojines ir bandai įsimint vartelių kodą, ir kalbini apsauginį, vardu Juozukas, kuris tą vakarą, ko gero, nė nebudi, kai visos tavo baimės baigiasi ten, kur prasidėjusios, maždaug tarp bulvių tarkavimo mašinos skleidžiamų garsų ir kutenimo.

Kai pasižadi perlinių kruopų-varškės kotlečiukus vakarienėms (kintančiuose elgesio modeliuose pažadų laužymas nebenumatomas, jei ką) ir visą dieną piktybiškai tingi.

Kai K. šaldytuvo lentynoje palieki gabalėlį sūrio, mat šitaip buvo sutarta, jei Štikono hOrmoninės analizės bus bent aštuoni, kai po trijų dienų pakilusios temperatūros kaip vienintelio simptomo ima skaudėt valgyt grūdėtą varškę (su šaukšteliu rudo cukraus - teisingas būdas, žinokit), kai sekmadieniais dirbi ir vilnonės kojinės nepakankamai šildo.

Būna dienų.

***

Kai virtuvė kvepia kaitinamu medum.

Granola keptuvėje.

Kokiems keturiems alkaniems pusryčiautojams:

30 g sviesto

2 šaukštų medaus

žiupsnelio cinamono

žiupsnelio druskos

200 g avižinių dribsnių (ne greito paruošimo)

50 g pieniško šokolado

poros saujų džiovintų bananų

Procesas:

Keptuvėje kaitriai išlydom sviestą su medumi. Kai ima burbuliuoti, dedam cinamono bei druskos ir suberiam avižinius dribsnius. Maišom ir kepam kokias 5-7 minutes, kol dribsniai apskrunda. Pilam ant kepimo popieriaus ir ataušinam.

Saldesniam ir labiau-gabalais variantui imam 150 g avižų.

Per bananus pervažiuojam kočėlu ar patraiškom delnuos. Šokoladą sukapojam. Paskui pilam ant granolos pasukų, įpjaustom obuolio ar gerai sunokusį kivį ir toliau kapojam.

Arba pilam pieno. Arba natūralaus jogurto. Arba tiesiog jogurto, jei niekada-man-cukraus-nebus-per-daug. Arba nededam bananų anei šokolado. Prikaramelizuojam pilnas rieškutes migdolų ir dedam saujomis džiovintų spanguolių rūgšties balansui palaikyt. Arba naudojam kitokius riešutus, skrudintus arba ne, sėklų visokiausių, dar - džiovintų vaisių. Arba nededam nieko. Bet „nieko“ reiškia minus tris gardumo taškus, todėl šito varianto nesirenkam.

Verdiktas: mano spintelėj jos visados yra.

Pastebėjimai ir moliūgų risotto

2012-01-15T19:00:00.000+02:00

Pastebėjimas numeris vienas: kai užsuki ligoninėn pasiimt pažymos, jog vėl galima eit į mokyklą, supranti, kad tos vietos kažkaip nelabai pasiilgai.

Pastebėjimas numeris du: kai pažymą nuneši mokyklon ir sakai, kad ėėė-aš-vėl-studentė, supranti, kad jei toji mokykla yra MIF'as, ilgesys irgi nėra tinkamas žodis.

Pastebėjimas numeris trys: bet tvarkaraštis labai neblogas.

Pastebėjimas numeris keturi: Julei vis dar nepatinka Kleckas, laikas moka labai greit bėgiot, o neišsakyti žodžiai pamažėl virsta tais kitais.

Pastebėjimas numeris penki: išsikrovęs akumuliatorius nėra vienintelis paaiškinimas, kodėl neužsiveda automobilis.

Pastebėjimas numeris šeši: kai eini daugiabučių kiemais nešina keptuve, kurioje voliojasi du apelsinai, labai norisi šypsotis.

Pastebėjimas numeris septyni: kai reikia dirbt, net jei darbas ir visai smagus beigi mielas, kyla ūmus noras nusilakuot nagus raudonai. Trečiąsyk gyvenime.

Pastebėjimas numeris aštuoni: raudoni nagai visai gražūs.

Pastebėjimas numeris devyni: aš ėmiau per daug kalbėt apie visuomenės primetamus dalykus ir per dažnai sakau a priori. Sėdėdama ant spintelės su puodu kavos emocingai ir su balso šuoliais dėlioju žodžius apie dalykus, kurių daryti nei norim, nei reikia, bet vis tiek darom, nes o-kaip-kitaip. Aš nesu tikra, bet spėju, kad tai erzina K.

***

Pastebėjimas numeris dešimt: pamiršau vyną ir pasaulis nesugriuvo.
Pastebėjimas numeris vienuolika: kitądien pašildytas risotto nėra toks fotogeniškas ir savo tekstūra risott'iškas, koks būna išsyk pagaminus, todėl nereikėtų pernelyg daug dėmesio skirti nuotraukai, va.
Pastebėjimas numeris dvylika: moliūgų risotto ir alus esti puikesnis duetas nei gali nuskambėt. Jul?

Moliūgų risotto su kriaušėmis.

Kokioms trims porcijoms reiks:

300 g moliūgo
nedidelės kietos kriaušės
cinamono
muskato
šlakelio aliejaus
druskos
raudonėlio

~500 ml daržovių sultinio
poros šaukštų aliejaus
svogūno
150 ml apvaliagrūdžių ryžių
200 ml moliūgų piurė*
druskos
pipirų
gabalėlio sviesto
poros saujų tarkuoto sūrio

Procesas:

Orkaitė on - 200 laipsnių. Moliūgą nulupam ir supjaustom kubeliais. Kriaušės nelupam ir supjaustom truputį mažesniais kubeliais. Ant kepimo skardos tiesiam gabalą folijos. Sudedam moliūgą ir kriaušę, pagardinam prieskoniais, apšlakstom aliejum. Nepagailim. Rankom išmaišom. Kišam į orkaitę ir kepam 20-25 minutes, kol apskrunda.

Užverdam sultinį ir paliekam ant minimalios kaitros, kad vos vos kunkuliuotų. Keptuvėje įkaitinam porą šaukštų aliejaus ir pakepam jame susmulkintą svogūną. Kol gabalėliai pasidaro skaidrūs. Pilam ryžius ir maišydami kaitinam, kol jie praranda spalvą. Porą minučių maždaug.

Dabar būtų teisinga šliūkštelt kokius 50-70 ml vyno. Dar teisingiau yra įdomiai kalbėt apie įdomius dalykus ir pamiršt. Maišydami leidžiam vynui susigert/išgaruot. Pilam samtį sultinio. Kaitinam, maišom. Kai skysčio nebelieka, pilam dar. Ir šitaip kokias 15-18 minučių, kol ryžiai tampa be minutės valgomi, t.y., dar vos vos per kieti.

Sudedam moliūgų piurė, sviestą ir sūrį. Maišydami kaitinam dar 2-3 minutes. Suberiam moliūgų ir kriaušių kubelius, gardinam druska ir pipirais. Išmaišom, leidžiam pabūt ant viryklės dar pusę minutės. Patraukiam nuo karščio šaltinio, palaikom dar keletą minučių ramybės būsenoj. Dedam į lėkštes, atsikemšam alų ir valgom.

Verdiktas: aluje žadėtų karamelinių skonio atspalvių rasti nepavyko. O risotto... Ar kas nors su moliūgais būna neskanu?

*moliūgų piurė gaminama labai paprastai. Imam gabalą moliūgo. Didelį. Išimam sėklas, bet nenulupam. Įkaitinam orkaitę iki 200 laipsnių, kišam ten moliūgą ir kepam, kol tasai suminkštėja. Priklausomai nuo gabalų dydžio - nuo 30 iki 60 minučių. Atvėsinam, iškrapštom lauk minkštąją dalį ir ją pertrinam: per sietelį ar blenderiu. Va ir piurė. Galima taip visą moliūgą iškept, o piurė likutį užšaldyt ir paskui dėt į blynus, sausainius, pyragus, troškinius, belekur.

***

Pastebėjimas numeris trylika: prisnigo.

Miegas ir keksiukai.

2012-01-10T18:47:00.002+02:00

Aš miegu ant čiužinio, kuris susilanksto į pufiką.

Galėčiau nusipirkt lovą su stalčiais patalynei. Vienam laikyčiau pagalves, į kitą sukraučiau visus o gal kada prireiks kategorijai priklausančius daiktus. Bėda ta, kad visų mano daiktų arba man reikia dabar, arba tikrai reiks ateity. Jokių o gal - antras stalčius stovėtų tuščias, o šitai yra baisiai neekonomiška, nes kam pirkti lovą su stalčiais, jei jais deramai nesinaudoji, a? Todėl neperku.

Galėčiau nusipirkt lovą su dėže patalynei. Sumesčiau tenai visas taškuotas antklodes ir baltas paklodes metodu belekaip, uždaryčiau, užtiesčiau dryžuotą pledą ir išlyginčiau raukšles - bet šitai būtų grįžimas į senuosius elgesio modelius: kruopščiai ištiesinam plaukus, kad paslėptumėm netvarkas kaukolėj. Spindesys ir skurdas, dėkui, gana. Todėl neperku.

Galėčiau nusipirkt lovą, kuri tėra karkasas ir čiužinys. Bet tai kur tuomet dėt patalynę ir kas šluos palovį? Todėl neperku.

Aš miegu ant čiužinio, kuris susilanksto į pufiką. Ir kurio niekada į jį nelankstau. Jei tenai pastatyčiau lovą, garantuotai nusimuščiau koją į jos kampą maždaug kas antrą kartą eidama į balkoną. Ok, meluoju. Žinant mano ypatingą sugebėjimą nuolat kaip nors save žioplai sužalot (tie, kuriems nuolat skundžiuosi, kad K. mane muša, pamirškit, kad šitai skaitėt, ir toliau tikėkit, kad čia jos darbas, ačiū), koją nusimuščiau kaskart.

Aš miegu ant čiužinio, kuris susilanksto į pufiką.

Todėl nebeišlipu iš lovos ne ta koja.

***

Aš persūdžiau keksiukus. Kondensuoto pieno keksiukus. Persūdžiau. Daugiau taip nedarysiu ir jie bus nauji mano mylimiausi keksiukai.

Kondensuoto pieno keksiukai.

14-ai keksiukų reiks:

150 g sviesto
60 g cukraus pudros (anądien darbe sakė, jog reikia rašyti „miltelinis cukrus“; gerai, kad čia ne darbas ir nereikia vartot visokių negražių žodžių junginių)
pusės šaukštelio vanilinio cukraus
žiupsnelio druskos
2 didelių kiaušinių
160 g kondensuoto pieno
135 g miltų
pusės šaukštelio kepimo miltelių

Procesas:

Sviestui leidžiam atšilt iki kambario temperatūros.

Orkaitė on - 170 laipsnių. Į sviestą sudedam cukraus pudrą, vanilinį cukrų, saikingai druskos ir plakam, kol masė tampa puri (maždaug tris minutes maksimaliom apsukom, jei kalbėsim visiems suprantama kalba).

Po vieną įplakam kiaušinius, t.y., įmušam kiaušinį, minutę plakam, vėl kiaušinis, vėl minutė. Supilam kondensuotą pieną. Gerai išmaišom.

Įsijojam miltus sumaišytus su kepimo milteliais. Dar kartą gerai išmaišom. Keksiukų kepimo formą, kuriai įsigyti paaukojom pinigus iš suknelių fondo, ištepam sviestu arba pridėliojam į ją popierėlių keksiukams. Užpildom tešla tris ketvirtąsias formelės. Kepam maždaug 25-30 minučių. Kol iškepa, t.y.

Šaltinis: beveik pagal Astą.

Verdiktas: jų baisiai smagi tekstūra ir drėgnumas. Galų gale: jie buvo persūdyti ir juos vis tiek suvalgė. Tai jau šį tą sako, ania?

Bandymai ir bandelės.

2012-01-04T01:41:00.006+02:00

Man gėda. Dėl patys žinote ko. Tiesiog viskas vis dar ne pagal planą, visi praeiti metai - ne pagal jį.

Aš neplanavau šitokio erasmuso, neplanavau ligoninės, neplanavau akademinių, neplanavau darbo(-ų), neplanavau nevykdyt pažadų, nieko, ničnieko neplanavau. Kad tinklaraštį ims skaityt tas, kurį turėčiau vadint tėvu, su visomis to pasekmėmis - irgi neplanavau (įtikėčiau visais (ne)įmanomais dievais, tapčiau sektante, betkuo - jei tik šitai leistų man būt iš nekalto prasidėjimo, žinok šitai, tėti). Kad tai kažkaip paveiks mano motyvaciją rašyt, nepatikėsit, taip pat neplanavau. Žmogiška, kad panelė-visada-viskas-suplanuota truputį pasimetė ir įstrigo, tiesa?

Tokie tie du-vienuolikti. Metai, kai užstrigau. Pamišę. Groteskiški nelyg Chuck'as Palahniuk'as. Susipainioję ir supainioję. Tėškę veidu į purvą ir primygę batu, kad netyčia neatsikelčiau nepajutus žemės tarp dantų. Išgryninę. Metai, kurių nenorėčiau pakartot. Metai, kurių man šitaip reikėjo. Šviesesniam rytojui.

***

O šiemet mes juokiamės iš pasaulio pabaigos*, kuri mojuoja mums žvelgiant pro langą.

Na, gerai jau, gerai, čia, kur gyvenu dabar, mes juokiamės iš visko. Labai neprastas būdas gyvent, žinokit.

Kai K. mokosi fiziką ir mes išsprendžiame trijų kūnų problemą. Nes jeigu pirmieji du sutinka, tai trečias kūnas - anokia problema.

Kai į duris paskambinęs pasiuntinukas atneša puokštę rožių. Nes šitaip mylimas mūsų namų vaikinas. Visi trys klykiam iš juoko, kol įskausta skruostus. Po keturių dienų nukarpome rožėms galvas ir paliekame styroti dailiai surištus kotus vazoje. Nes mūsų namų vaikinas nebemylimas. Ir klykiam jau beveik isteriškai.

Vakarais geriame vyną. Žiūrime filmus. Sulaukiame svečių ir kepame blynus (man reikėtų atsikratyt įpročio visus vaišint blynais, žinau). Nuolat tyčiojamės ir kandžiojamės, įžeidinėjam ir šaipomės. Vienas iš kito, patys iš savęs. Ir niekada neįsižeidžiame (išskyrus tą vieną kartą, kai alkoholio būta per daug; dabar tyčiojamės ir iš to). Ir kai kas nors atėjęs pasako, kad vien stebėt, kaip mes bendraujam, jau yra pramoga ar kad mes nelabai normalūs - nebesistebime. Gyvename kaip seriale „Draugai“, kurį taip mėgau vaikystėj. Tik veikėjai truputį labiau išėję iš proto, mat juokiamės patys, o ne įsivaizduojamų žmonių balsai, kurių įrašas paleidžiamas kaskart, kai nutinka kas nors bent mažumėlę komiško. Mat niekas šito nesugalvojo ir nesurežisavo.

Niekas nesuplanavo.

O aš bandau regzt naują meilės romaną su gyvenimu.

***

Ir prisimenu, kaip kepamos bandelės.

Bandelės su karamelizuotais obuoliais.

32 nedidelėms bandelėms susirandam:

570 g miltų
pakelį (7 g) sausų mielių
85 g cukraus
žiupsnelio druskos
100 g sviesto arba margarino kepiniams
290 g pieno

Įdarui:

2 didelius obuolius
2 šaukštus sviesto
2 šaukštus cukraus
žiupsnelį cinamono

kiaušinį

Procesas:

Išlydom sviestą/margariną ir paliekame pravėst, kad mielių neužmuštų (sviestas-žudikas, aaa).
Pieną pašildom iki 30-40 laipsnių. Dedam šaukštą cukraus ir mieles. Gerai išmaišom ir pridengę rankšluostėliu padedame šiltai, kad suputotų. Maždaug penkiolikai minučių.
Į dubenį dedame miltus, likusį cukrų ir druską. Supilam putojantį pieną ir margariną. Minkom. Ilgai minkom. Kol tešla nelimpa prie rankų ir girdisi pokšint. Alternatyvus „ar jau gerai išminkyta“ patikrinimo būdas: jeigu jau pajutote riešuose raumenėlius, kurių neįtarėt esant, reikia minkyti dar penkias minutes.
Dedam tešlą į dubenį, uždengiam rankšluostėliu, pastatom šiltai ir leidžiam padvigubėt. Maždaug valandai.

Per tą laiką pasiruošiam obuolius. Nulupam, supjaustom kubeliais. Keptuvėje/nedideliam prikaistuvy užverdam cukrų ir sviestą. Tiesiog sudedam juos ten, statom ant ugnies ir maišydami laukiam, kol masė pasidarys vienalytė ir ims putot. Dedam cinamoną ir obuolius. Vis dar maišydami kaitinam, kol obuoliai vos vos suminkštėja, o karamelė ima driektis siūlais. 5-7 minutes. Ataušinam.

Pamiltuojam stalą. Padalijam tešlą į tris dalis ir iš kiekvienos iškočiojam po apskritimą. Maždaug 4-5 mm storio. Apskritimą keturiais pjūviais padalijam į 8 dalis. Kaip kokią picą. Ant kiekvieno trikampėlio plačiosios dalies dedam šaukštelį įdaro ir susukam. Dėliojam į miltais pabarstytą skardą(-as), pridengiam, kildinam 20-30 minučių.
Orkaitė on - 180 laipsnių. Kol kaista, išplakame kiaušinį su šaukštu vandens ir aptepame bandeles. Kepame apie 20 minučių. O dar geriau - kol iškeps.

Šaltinis: tešla- iš Kepyklos nr. 5 (Jule, vyno.), įdaras - iš kažkurios galvos kertės

Verdiktas: argi būna neskanių bandelių su obuoliais?

*Mama, mama, už ką?
Vėl amfa iš ryto
Vėl -
cigarilė, RedBull
Kai neperveda stipkės -
čefyras iš Taupos gruziniško čaj
Mama, mama , kodėl?
Aš, tu, dugnas,
kaštonai, nepasakokit man apie
žydėjimą
Mačiau trečią ryto
Prie pasaulio pabaigos
Mama, mama, juk jis baigsis?
Stotelės, galvos skausmas,
klavišai iš vatos,
kada taipini alkūnėmis?
Tegul nebūna happyendo
Happyendas juk madchenbuchromantikams
Tik reikia
Keltis
Ir eiti
Vėl kažkur pirmyn,
Vėl amfos iš ryto,
Viskas bus gerai,
Mylimiesiems miegant vienintelis
Kerštas pasauliui -
Prikabinti prie sienos eilėraštį.

Nieko nepadarysi ir roksai.

2011-08-18T20:33:00.001+03:00

Blogai jaučiuos, tikrai.

Blog'as man davė daug. Darbą, kurio nė sapnuot nedrįsau (ok, ok, ne blog'as pats savaime, bet jei ne jis, niekada nebūčiau išdrįsus pabandyt). Žmonių - skaitančių, gaminančių, šypsančių komentaruose ir verčiančių pačios lūpų kampučius judėt ausų link, giriančių ar peikiančių, neleidžiančių sustabarėt.

Julę. (o nuoroda šita, nes šiandien HoumerisDžeiSimpsonas minėjo būtent tą kramštūškę ir antrąsyk vedė Mardžę)

O aš nė neiškepiau torto jo gimtadieniui.

Palikau, iškeičiau, pardaviau, atidėjau geresniems laikams, sulaužiau pažadus. Bjauriausia, kad nė negaliu sakyt, kad dabar jau tikrai tikrai bus kitaip. Nes nežinau, nes gyvenimas manim manipuliuoja it patyręs pokerio žaidėjas - mano korta gera, žinau, laimėjimo procentas didelis, negaliu pasitraukt, o jis vis kelia statymus ir man neramu.

Todėl kepu roksus. Kaltei išpirkti, bet truputėlį.

***

Mano mama kartais moka įtikinamai kalbėt. Apie jaunystės dienų skanėstus, pėvėzė. Ir negali nebandyt.

Roksai.

18-20 nemažų (po ~50 gramų) roksų reiks:

500 g miltų
200 g cukraus
šaukštelio kepimo miltelių
2 šaukštelių vanilinio cukraus
100 g šalto margarino
50 g razinų
kiaušinio
90 ml vandens
pusės šaukštelio sodos
šaukštelio acto

Procesas:

Orkaitė on - 190. Miltus, cukrų, kepimo miltelius ir vanilinį cukrų sumaišom dideliam dubenį.

Nepatingim, lai pasiskirsto tolygiai. Įpjaustom šaltą margariną ir trinam tarp pirštų, kol pasidaro trupiniai (primena smėlį, bet aš nenoriu vartot šito žodžio kalbėdama apie maistą, nes vien nuo minties apie smėlį tarp dantų oda eina pagaugais ir negera pasidaro - kiti taip reaguoja į braukimą nagais per lentą ir panašiai). Įmaišom razinas ir padarom duobę, į kurią įmušam kiaušinį. Atsimatuojam vandens, pilam į jį actą ir sodą. Pakrykštaujam kaip vaikystėj, kai panašiu būdu (tik su citrinos rūgštimi vietoj acto ir šaukšteliu cukraus) šitaip gamindavomės limonadą. Pilam į tą pačią duobę ir minkom, kol nelieka sausų miltų. Viskas.

Tešlą padalijam į 18-20 dalių. Dėliojam į skardą - išvaizda pernelyg nesirūpinam, tik stengiamės, jog būtų labiau plokšti nei apvalūs ir neturėtų kokių nors išsišokėliškai liesų vietų, mat jos iškeps greičiau ir paskui dar, neduokdie, degt pradės. Tarpus paliekam didelius. Kepiau per du kartus, va. Kepam 15-20 minučių.

Paskandinam cukraus pudros debesy, kai atvėsta.

Šaltinis: beveik supermamos.

Verdiktas: Jie beveik tokie. Nujaučiu, kad jei būčiau kepusi su amonio karbonatu kaip kildinamąja medžiaga, sakytų, jog tie. O šuo (kurio vardas Čiunčia - tokio sutvėrimo kitaip nepavadinsi), kol fotografavau lauke ant suolo, žiūrėjo va šitaip ir negalėjau nusisukt. Jam, matyt, kvepėjo nepriklausomai nuo puriklių.

Vyksmai ir braškės sausainiuose.

2011-07-03T23:24:00.001+03:00

Aš pavagiu savo laiką, sukišu po lova ir mąstau, kad negyvenu taip, kaip noriu penkios minutės prieš miegą. Bet beveik.

O gal man tiesiog baisu. Na, būna, turi žmonės svajonių, tokių didelių, kad patys netiki, jog kada nors šitai bus jų gyvenimas. Norėtų, bet. Tai va, prisinorėjau, rodos. Papasakosiu, žinoma, kai tik bus ką.

Ir projektas pamažėl vyksta. Tik įspėju, mieli blogeriai, kantrybės. Viskas per tą pavogtą laiką.

***

Braškių savaitė, sako. Ir pagaminu tris patiekalus, o pasakoju tik apie sausainius. Palauks kur nors archyvuos. Geresnio meto.

Biskvitiniai braškių sausainiai.

Didelei krūvai susirandam:

400 g braškių
šaukštą citrinų sulčių
2 šaukštus cukraus

320 g miltų
2 šaukštelius kepimo miltelių
120 g cukraus
šaukštelį vanilinio cukraus
žiupsnelį druskos
90 g šalto sviesto
170 g grietinės

Procesas:

Orkaitė on - 190. Braškes nuplaunam ir susmulkinam. Mažesnias ketvirčiais, didesnes - į aštuonias ar net kokias dešimt dalių. Sumaišom su dviem šaukštais cukraus ir citrinos sultim. Padedam į šoną.

Dideliam dubeny persijojam miltus su kepimo milteliais. Ten pat sudedam cukru, vanilinį cukrų ir druską. Išmaišom. Nedideliais kubeliais įpjaustom sviestą ir darbuojamės pirštukais tol, kol sutrinam trupinius. Dedam grietinę. Makaluojam šaukštu, dėdami visas pastangas, kad šitai suliptų į tešlą. Jei dabar mąstot, kad čia tikrai pamirštas paminėti kiaušinis, tai išduosiu paslaptį - čia shortcake tešla, t.y. toks biskvitas, gaminamas iš miltų, cukraus, sviesto, keliamosios medžiagos ir pieno/grietinės/grietinėlės, dažniausiai - be kiaušinių, labai gerai draugaujantis su braškėm. Tai dabar jas ir sudedam. Išmaišom, kol daugiau mažiau tolygiai pasiskirsto.

Kepimo skardą išklojam kepimo popierium ir šaukštu dėliojam krūveles, didelius tarpus palikdami. Kepam 10-15 minučių, kol lengvai paruduoja. Vėsinam ant grotelių ir nusprendžiam, kad, ak, ak, kepsiu ir kitąmet.

Verdiktas: Tikrai kepsiu.

Aš nutraukiu virves ir gražios spalvos sriuba.

2011-06-29T04:28:00.001+03:00

Kai sėdžiu balkone su puodu (nes puslitrinis) arbatos ir stebiu, kaip saulė pamažėl ropščias dangun, odos paviršium laksto tūkstančiai skruzdžių (vis dar nesuprantu - šaltis tat ar šiąnakt ne(pri)jaukintas miegas šitaip apie save praneša) ir viskas atrodo kažkaip... Kažkaip.

Ir mintyse kvatoju iš savo baimių. Voratinklių, kuriuos taip kruopščiai pyniau sau nelyg didžiausiam priešui. Tragedijų, anuomet klykusių - aš noriu išlipti, stabdykit lėktuvą. Savęs neigimų ir bandymų įrodyt teisingai. Juokiuos, kol įskausta pilvą ir parausta skruostai.

Gyvenimas nerealus, išskyrus tas akimirkas, kai užknisa, - rašė F. Beigbeder.
Aha, - atsakė Inga ir paspaudė play.

***

Sako, gerai yra kasdien suvalgyt dubenėlį sriubos. Negaliu nesutikt.

Trinta Briuselio kopūstų sriuba.

2 porcijom susirandam:

gabalėlį sviesto
nediduką svogūną
skiltelę česnako
500 ml daržovių sultinio
didelę bulvę
morką
150-200 g Briuselio kopūstų
druskos
pipirų
džiovinto arba, jei gyvenam geriau, šviežio baziliko lapelių

Procesas:

Pasiruošiam daržoves - nulupam ir supjaustom patogaus dydžio gabalėliais. Jei nepatingėsit - išvirs greičiau. Nedideliam puode išlydom sviestą ir sudedam svogūną. Kai jis jau būna nelyg Haris Poteris po nematomuoju apsiaustu, t.y., kone bespalvis, suverčiam česnaką ir pakaitinam pusę minutės - kol kvapas užlieja mažiausiai pusę virtuvės. Pilam karštą sultinį, užverdam, dedam paruoštas morką ir bulvę, o po kokių septyneto minučių - Briuselio kopūstus. Druskos, pipirų ir kitų mylimų prieskonių, jei norisi. Verdam, kol išverda, t.y., visos daržovės jau būna pasiekusios minkštą būvį. Sutrinam. Nors, leisiu sau pastebėti, šitai nėra privaloma - gera toji sriuba ir nepaversta tyre, tikrai. Pilam į dubenėlius, pabarstom baziliku, paskaninam grietine/grietinėle/natūraliu jogurtu (nelygu, ką turite šaldytuve, kaip labai bijot kalorijų ar, o-o-o, kas jums skaniau).

Šaltinis: fantazija.

Verdiktas: Aš visada dedu čia tik tai, kas pavyko-tiko-patiko. Tai, žinokit, šita sriuba - irgi.

The windmills of your mind ir spalvoti biscotti. -iausi.

2011-06-24T21:55:00.001+03:00

Čia yra naujas mano fanatizmo objektas, žinokit. Vakarais oranžinis, nes taip kartkartėm apšviečia besileidžianti saulė. Ir vėjas, plaukus taršantis, gūsiais šaldantis, tampa mažiau baisus. O kai žvelgi iš apačios, truputį baisu, bet ramina. Nes užt-užt-užt. Nes vidury laukų. Kai nepamiršiu parsivežt termoso, eisiu ten gert arbatos.

***

Virtuvės naujokus informuoju: biscotti - toksai itališkas pramanas, dideli (nes man tokie labiau patinka) džiuvėsiai su priedais pagal pomėgius, pagaminami iš produktų, visada namuose turimų, ilgai vartojimui tinkami, greit ir paprastai paruošiami. Nemeluosiu, turi ir minusų - reikalauja stiprių dantų arba puodo arbatos šalia ir sukelia priklausomybę. Bent jau šitie.

Biscotti su džiovintais vaisiais ir riešutais.

Nemažai krūvai susirandam:

250 g miltų
150-200 g cukraus
labai kaupiną šaukštelį kepimo miltelių
2 didelius kiaušinius
100 g lazdyno riešutų
100 g razinų
200 g džiovintų vaisių mišinio (braškės, vyšnios, papajos, ananasai, nebepamenu)

Procesas:

Orkaitė on - 180. Miltus persijojam su kepimo milteliais į nemažą dubenį ir sumaišom su cukrum. Pastarojo kiekis priklauso nuo to, su kokiais priedais kepsim. Jei džiovintų vaisių daug ir saldžių - užteks 150 gramų. O jei naudojat tik riešutus ir kokias, tarkim, džiovintas spanguoles - tai baltosios mirties ir kiek daugiau įdėt galima. Kad jau prabilom apie priedus - galima naudoti bet ką. Riešutus, džiovintus vaisius, šokoladą, aguonas ar kitas sėklas - ką tik spintelėj rasit. Juos truputį susmulkinam, grubiai taip, labai nesistengiam - pjaustant patį kepinį į teisingo dydžio gabalėlius pasidalins.

Dubenėly šakute paplakam kiaušinius ir suverčiam į miltų ir cukraus mišinį. Maišom. Taip, žinau, niekas čia, atrodo, nesulips ir nepavyks. Bet nepasiduodam taip lengvai, darbuojamės šaukštu, paskui suberiam pasmulkintus priedus, kišam ranką ir paverčiam masę vieniu. Tešla turėtų būti lipni, jeigu viską teisingai atmatavot. Dalijam ją pusiau ir suformuojam nelyg dešras, guldom į kepimo popierium išklotą skardą ir kiek paspaudžiam viršų - tokie labai pailgi ir neplatūs (kepant šitai kiek pasikeis, nepamirštam) kepalėliai dabar akyse rodytis turėtų. Nesuglaudžiam jų labai, paliekam vietos plėtrai.

Kišam į orkaitę. Pusvalandžiui. Viršus turėtų būt švelniai rudas, bet jokiu būdu neužsižiopsom ir neperkepiam - paskui nepavyks supjaustyt teisingai. Kai jau tasai pusvalandis praeina, traukiam lauk, leidžiam kiek pravėst. Šilumą orkaitėj iki 140 sumažinam. Kepalėlius, kai jau yra rankoms visai malonios temperatūros, supjaustom riekelėm. Centrimetro ar pusantro pločio. Dėliojam į skardą ir džiovinam orkaitėj 10-15 minučių. Neišsigąstam, net jei ir po to jie dar neprimena džiuvėsių - sukietės, kai atvės. Neišsilaužom dantų.

Šaltinis: improvizuota pagal Beatą.

Verdiktas: „Aš nesu valgius skanesnių sausainių“, - pasakė.
Neradau pagrindo ginčytis. Nes šitie tikrai - labai labai.

Perfekcionizmas ir dar vienas varškės sūrio panaudojimo būdas.

2011-06-21T18:40:00.001+03:00

Jis niekada nelaimi.

Normalūs žmonės lipdo save idealų iš plastilino. Pasistato netolies - žalią, mėlyną ar nelyg vaivorykštė - ir pamažėl taiso save pagal tą modelį. Jei kas niekaip nepavyksta, truputį nuliūsta, gal net pykteli ant savęs, bet, žiū, po valandos pokyčiai jau įvykę. Modelio netikslaus būta, pasirodo. O kai jau būna it to žaliojo/mėlyno/spalvoto dvynys, nueina į maximą, papildo plastilino atsargas ir tą, idealųjį, lipdo iš naujo. Ir taip be galo. Girdėjau kalbant, jog šitai žmonėse tobulėjimu vadinama.

O mūsuos dirbama su metalu. Valandų valandas/metų metus mąstoma, tikslinama, ieškoma, kol pagaliau atrandamas tasai, kuris niekada nepralaimi. Sėkmė jam kaip kokia ranka, koja ar nosies šnervė - savaime suprantama, įaugusi į kraują; pagauta ir suvaldyta. O tada jau karštis, lydiniai (platininiai, žinoma, nenorim alavinio kareivėlio likimo) ir štai - remontuojam save pagal JĮ. Nė žingsnio šonan. Ir, ak, kaip netikėta, kur nors vis tiek susimaunam. Bet anglys baigėsi, krosnies nebeužkursi, idealo nepataisysi, išvada viena - čia mes niekam tikę. Savidestrukcija. Arba stagnacija, jei labiau pasiseka. O paskui vėl bandom, vėl alkūnėm per asfaltą ar nosim į sieną. Ir taip be galo. Nė per žingsnį taip ir nepriartėdami.

Bet šitai nėra nekintama, na, tasai begalinis ciklas. Mišiniai, žinoma, negalimi, bet visuomet galima apsigalvot ir pakeist materiją, su kuria dirbama.

Ir tobulai sveikt nuo perfekcionizmo, chi-chi.

***

Akivaizdu - tas varškės sūris, barakan atsigabentas, buvo tikrai didelis. Mintyse sušmėžavo kažkur matyti kalakutienos maltinukai su varške ir, va, pietūs.

Kalakutienos ir varškės sūrio kepsneliai.

6 kepsneliam susirandam:

200-250 g kalakutienos faršo
pusę svogūno
druskos
pipirų
džiovinto raudonėlio
česnako granulių
100 g riebaus varškės sūrio
kiaušinį
aliejaus kepimui

Procesas:

Svogūną susmulkinam ir su visais minėtais (arba nebūtinai) prieskoniais sudedam į faršą. Idealu, jei galim sau leist apie juos pamiršt porai valandų - anksčiau minėtų veikėjų draugystė kalakutieną subręsti priverčia, t.y. kaip šioks toks marinatas suveikia. Bet jei perfekcionizmas jums svetimas, tai nieko blogo nenutiks, jei proceso šitam etape ir nepristabdysit.

Gabalėliais supjaustom varškės sūrį. Mažais tokiais. Bet jokiu būdu netrinam/netarkuojam/pirštais netrupinam. Gi tik šimtgramis, nepervargsit ir peiliu pasidarbavę. Dedam į faršą. Ten pat ir kiaušinį. Išmaišom. Neišsigąstam fakto, kad masė lengvai šaukštu maišoma - viskas gerai.

Keptuvėje įkaitinam šlakelį aliejaus, šaukštu formuojam kepsnelius - kaip kokius blynus, tik storesnius. Apkepam iš abiejų pusių. Valgom su kuo patinka (su padažu ar kokiu draugu).

Verdiktas: Nepretenzingi, bet ir blankiais nepavadinsi - pats tas.

Mintijimas ir orūs pyragaičiai.

2011-06-18T14:58:00.001+03:00

Tebūnie naktį iškeitusi į skaudančią gerklę, puodą mėtų arbatos ir niekaip nepribaigiamą Harį Poterį, sėdžiu su šypsena (kaip kokia debilė, pasakytų Grajauskas - ir kas ten žino, gal nelabai toli teprašautų) ir mintiju - gal jau visai laikas/pakankama sveikata/laiko turėjimas pajudint užpakalį ir rimtai projektu žadėtuoju užsiimt, ania?

***

Madlenos - pyragaičiai orūs, kitaip nepavadinsi.

Klasikinės madlenos.

~50 pyragaičių susirandam:

125 g sviesto
6 kiaušinius
125 g cukraus
dosnaus žiupsnio tarkuotos citrinos žievelės arba esencijos
125 g miltų

plyta pieniško šokolado/debesis cukraus pudros

Procesas:

Pora valandų prieš procesą išimam kiaušinius iš šaldytuvo - lai sušyla iki kambario temperatūros. Sviestą išlydom ir ataušinam. Čia labai patogu mikrobangė, bet maniškė sugedo, todėl visai gerai ir garų vonelėj tasai sviestas tirpsta. Kiaušinius į dubenį, cukrų - iš paskos. Dabar, dėmesio, prasideda kruopštus ir atsakingas darbas - visas madlenų pasisekimas priklauso nuo kiaušinių išplakimo ir sugebėjimo paskui oro iš jų neišvaryt kitus produktus maišant. Todėl išsitraukiam iš spintelės kampo mikserį ir plakam. Pora minučių švelniai, paskui dar trejetą mažiausiai - maksimaliu pajėgumu. Masė turi kone patrigubėti.

Supilam riebalus ir sudedam citrinos žievelę/esenciją. Išmaišom. Taip, teisingai, mikserio darbo valandos baigėsi, maišom šaukštu. Įsijojam miltus. Anksčiau minėtu šaukštu tęsiam maišymo procesą, bet būnam ypač atsargūs - miltai baisiai oro kiaušiniuos nemėgsta ir visaip bando jį iš dubens išvaryt, todėl vos nebesimato baltų miltų debesų, maišyti liaujamės. Dedam tešlą šaldytuvan valandos poilsiui.

Orkaitė on - 180. Madlenų formą, jei toji ne iš silikono, ištepam sviestu. Tešla užpildom dvi trečiąsias formelės tūrio, jos likutį laikom šaldytuve. Kai jau orkaitė įkaista - dedam kept. 8-12 minučių, nelygu, kaip greitai kraštai tamsesni už auksą pasidarys. Kol kepa - dedam puodą vandens ant viryklės, nedidelį tokį, ant jo viršaus pasodinam dubenėlį, sulaužom ten šokoladą ir tirpdom, laiks nuo laiko pamaišydami ir taip leisdami lydymosi procesui tolygiau vykt.

Iškepusias madlenas verčiam pilvais ant grotelių - negalima rizikuota, kad banguoti užpakaliai susiplotų. Formą išplaunam šaltu vandeniu, nusausinam, vėl tepam sviestu - tešlai karščio ne iš orkaitės visai nereikia. Jei mėgstam silikoną, pakanka tiesiog atvėsint. Vėl kepam. O tų, besiilsinčių ant grotelių, galus merkiam į šokoladą, dedam ant kepimo popieriaus ar folijos ir, jei jau pakankamai nekarštos, - šaldytuvan, šokoladas stings greičiau. Arba nesiterliojam, paskandinam cukraus pudroj ir valgom iškart. Čia ir dabar, kaip mūsuos pastaruoju metu dažnai sakoma. Skanaus.

Šaltinis: „Kepimo džiaugsmai“.

Verdiktas: Beveik tokios, kokias anuomet Prancūzuos valgydavau. Bet nevisai, todėl aš dar paieškosiu, o jūs kepkit-kepkit.

Paprastumai ir teisingos vakarienės.

2011-06-16T00:15:00.001+03:00

O grįžimas gyveniman - reikalas smagus.

Sėdi, valgai braškes su pienu (trečius metus iš eilės pirmųjų dorojimas - nelyg ceremonija), juokies, tada priputi antpirštį (oj, aš gi nepasakojau, koks žioplumo įsikūnijimas esu - kepiau vienądien blynus, t.y., dar tik tešlą maišyt ruošiaus, sviesto reikėjo, o pastarojo atsargos šaldymo kameroj gyvena, išsitraukiau ir pjoviau. Nuoširdžiai taip. O sviesto būta mažiau įšalusio nei manyta. Visus nervus nurėžiau, jei ne kaulas, tai ir visą pirštą nupjovus būčiau, gyja, bjaurybė, negražiai, reikia indus su guminėm apsaugom dabar plaut. Bet blynų, žinokit, kol nuskausminamieji veikė, vis tiek prikepiau.) ir paleidi į Ievą, o jis išskrenda pro langą, ir vėl juokies, paskui geri vyną ir mąstai, kad o man rodos, niekas nepasikeitė ir aš nė išvažiavus nebuvau. Bet buvau. Ir suvokimai nebeskauda. Ir viskas paprasta.

***

O kol manęs nebuvo, Ieva nusipirko gražią lėkštę. Ir kai dėliojau salotas joje, sakė, jog privalau paminėt - čia, žinokit, jos lėkštė. Nū ir kas, kad nesimato. Užtat greit galėsiu kartu su Makaule (kietas multikas buvo, tikrai tikrai) pasaulį užvaldyt. Kriaaaaapšt!

Keptas sūris.

Vienai vakarienei susirandam:

3 pusriekes (arba kiek skrandin telpa) riebaus varškės sūrio
česnako granulių
čili pipirų
sezamo sėklų
druskos

penketą-šešetą mėgstamų salotų lapų
keletą svogūnų laiškų
pomidorą
druskos
pipirų
šlakelį aliejaus

Procesas:

Orkaitė on - 180. Pasiimam folijos lapą, sviestu/aliejum negausiai (bet būūūtinai, jei nenorit paskui laukt, kol sūris atvės, ir galėsit kaip nors tą daiktą nukrapštyt) patepam, sūrį išdėliojam ir pagal skonį/aštrumo poreikį pabarstom anksčiau minėtais prieskoniais. Gražiai supakuojam ir kišam penkiolikai minučių pasišildyt. O po to dar tiek pat - tik jau nudengus, vasara, žinote, niekas baltas būti nenori, lai truputį įdega.

Kai jau liks kokios penkios minutės iki proceso pabaigos, salotų lapus suplėšom, svogūnlaiškius supjaustom, pomidorą suraikom, druska ir pipirais pabarstom, aliejum apšlakstom - salotas padarom, norėjau pasakyt. Dėliojam ant viršaus sūrį ir pamąstom, kad, va, kaip paprasta, o kaip neblogai. Skanaus.

Šaltinis: fantazija.

Verdiktas: Čia vienas geriausių sūrio utilizavimo būdų. Vat taip va.

Grįžimai ir keisti keksiukai.

2011-06-11T23:43:00.001+03:00

Visi planai sugriauti ir išmėtyti.
Vienas kažkur virš Alpių, nes skrendant buvo mažai debesuota ir rodės, jog lėktuvas pilvu kabins kalnų viršūnes.
Kitą palikau trivietėj po lova. Netyčia, tiesiog užmiršau, nes daug juokėmės.
Trečią kitą savaitę nunešiu fakultetan, sakysiu, ė-ė-ė, aš dabar truputį paatostogausiu, tik iki kokio vasario.

Ir aš šypsau. Pati sau, viena. Kovas su vėjo malūnais iškeitusi į susitaikymą. Prisikvėpavus miško vidur miesto. Žvelgiu į vėjo jėgaines, kurios šiomis dienomis sukasi, atrodo, pakils, tokios didelės ir galingos, ir hipnotizuojančios, ir šypsau.

Į foodblog'ą. Į laisvę. Gyveniman.

***

Keisti, o kai kam, pvz, man, dar ir skanūs. Konservatoriams nerekomenduoju - tekstūra, žinokite, ne ta, o ir kokią kruopą karts nuo karto perkąsti gali tekt.

Citrininiai-aguoniniai keksiukai su kuskusu.

12 keksiukų susirandam:

75 g sviesto

90 ml kuskuso

200 g miltų

125 g cukraus

25 g aguonų

šaukštelį kepimo miltelių

didelį kiaušinį

225 ml pieno

1 citrinos sultis

Procesas:

Orkaitė on - 180. Ištirpinam sviestą. Mikrobangėj ar kitu patogiu būdu. Padedam šonan. Sumaišom visus birius produktus - miltus, kuskusą, aguonas, cukrų, kepimo miltelius - dideliam dubeny, nes mažas reikštų, kad reiks labai tvarkytis po visko, be to, jis reikalingas kiaušiniui išplakt. Tai pasiimam šluotelę ir išplakam. Supilam pieną, išgręžiam citriną (jei prieš tai ją visaip padaužysit, ant stalo pamėtysit ar futbolą pažaisit - sultys bėgs lengviau). Vėl truputį šluotele pasidarbuojam. Supilam praaušusį sviestą. Išmaišom ir viską į didįjį dubenį.

Metam šluotelę prie nešvarių indų, pasiimam šaukštą ir neeikvodami per daug jėgų juo pasidarbuojam tik tiek, kad nebeliktų miltų debesų, bet nepersistengiam - permaišymas yra tokio tipo keksiukų priešas numeris du (nes priešas numeris vienas yra neįkaitinta orkaitė). Dedam į formeles po dvi trečiąsias jų tūrio ir kepam. Kokį pusvalandį arba kol iškeps. Vėsinam ant grotelių. Gerai jau, gerai - galima valgyt ir karštus.

Šaltinis: tešlos idėja pasigauta Savaitgalio rendes-vous.

Verdiktas: Kitąsyk dar karštus apipilčiau šauktas citrinos sulčių-du šaukštai vandens-150 g cukraus pudros glaistu. Tada neatsispirtų ir vietiniai konservai.

Pertrauka.

2011-05-03T10:59:00.000+03:00

Gyvenimas su manim truputį pokštauja. Nejuokinga - rėkiu. Ir dar patrepsiu efektui sustiprint. Neveikia.

Norėjau tiesiog tyliai pradingt, bet projektas man ant sąžinės guli - negaliu tiesiog pasiplaut, taip nieko ir nepaaiškinus tiems, kurie laukia. O viskas čia labai paprasta - sveikata uber alles.

Grįšiu. Vasarą. Tikėkimės.

Likučių utilizavimo pamokos ir alternetyva kebabui.

2011-04-29T17:18:00.001+03:00

„Languotą prijuostę“ šiuo metu ryši Asta ir liepia pasakot apie šiukšliadėžes. Arba kaip jų išvengt.

Mea culpa, turiu ydų. Truputį degtukas, biškį isterikė, mano stogo rovimus turi pusė snukiaknygės išgyvent ir taip toliau. Bet aš vis tiek būsiu tobula žmona (kada nors kam nors). Bent jau buitiniais klausimais. Racionalumas čia griežia pirmu smuiku ir dar saksofoną papučia, kai netingi. Todėl dabar, kai gyvenu viena, maisto nemėtau – dar prieš dėdama į pirkinių krepšį žinau, kur šitai bus panaudota, o gaminu visada lygiai tiek, kiek suvalgau. Per kartą ar du. Kartais jaučiuosi kaip ta ryža nusivylus namų šeimininkė (apie serialą aš, ne apie save – plaukai mano dabar, ok, prisipažįstu, spalvos neaiškios, bet ne raudoni, o ir namų pastovių neturiu, tai nelabai išeina šeimininke būt, nemanot?). Skrupulingai suplanuoji, vykdai. End of story.

Viskas truputį įdomiau vasaromis, kai virtuvė ir keturių liežuvių skonių receptorių dirginimas yra mano dispozicijoj. Nemeluosiu, su kiekiais tikrai pataikau nevisada. Supaisysi tuos paauglius bernus ir tai, kaip jiems susišvies (ne)valgyt. Nes gal šiandien nežaidė krepšinio. Bet čia ir yra visi linksmumai, nes šuo turi ėst šunų ėdalą, mano kukliu įsitikinimu (nors kai buvau maža, mes turėjom Lotą. Ji ėsdavo viską, ką jai pasiūlydavai – obuolius, slyvas, agurkus, o kai nusiveždavom į mišką, jos bokseriškai šviesūs žabtai būdavo mėlyni, nes ji valgydavo mėlynes. Tikrai. O per naujuosius metus reikėdavo ją kur nors uždaryt, nes visus fejerverkus vos uždegtus pavogdavo ir bėgdavo tolyn, kiek įkabindama. Pora nerimtų dantyse sprogo. O kai nusiveždavom maudytis, nesuaugėliams neleisdavo plaukti giliau nei siekia pati – lodavo ir duodavosi ratais aplink. Geras buvo šuo. Visas kaimas mylėjo.). Žodžiu, čia dabar bus instrukcija, kaip šeimai sumaitinti viską, kas dar valgoma.

Patys universaliausi yra visokie mėsiniai likučiai – du kotletai, pusantro kepsnio ir taip toliau. Nes labai gerai su ryžiais ir pomidorų padažu. Bet ne šiaip kaip nors, o būtinai tam tikra tvarka. Nes mėsa visada po svogūno, o pomidorų padažas visada prieš ryžius. Ir visada pakaitinimas negailint. Plovo parodija tokia, bet maniškiams sueina geriau už tikrą. Makaronų atveju geriau grietinėlė. Bet taip sueina ir grybai. Dar galima kept apkepą. Apvirtas bulves sluoksniuot su mėsos-daržovių-grybų-sūrio likučiais, užpilt bešameliu ir orkaitėn. Arba gaminti įdarus blynams ir pyragėliams. Tik tada reikia nepamiršti, kad šitą mėsą kartą jau džiovinom, todėl labai nekenkia šaukštas riebios grietinės ar gero majonezo. Pariebinti truputį, žodžiu, kad valgantieji nespringtų. Nebent gaminat nemylimiems, tada per daug galvos nesukit. O keptos vištos liekanos gerai tinka į ryžių mišrainę. Su ridikėliais, kažkodėl ten baisiai gerai tinka ridikėliai. Arba salotas. Tas iš kelių lapų, pomidoro, agurko ir kokio saldžiarūgščio padažo.

O jeigu vakar kepėt šašlykus, svečiai dar neišvažiavo, o ryžių liko apčiuopiamas kiekis, tai visai patogu yra išplakt tris kiaušinius su puse stiklinės cukraus (plius minus), įdėt pora šaukštų grietinės, tiek pat miltų, kokio nors kvapo-skonio gerintojo, nū, vanilės, cinamono ir panašiai, su ryžiais sumaišyti ir pusvalandžiui į orkaitę iškišt. Tiekt su šokoladiniu padažu ir bananais. Arba trintom uogom (nes jei kepėt šašlykus, tai turbūt vasara). Arba bet kuo ir sveikiname, turite pusryčius. O jei ryžių liko mažai – visi mes egoistai – virkit košę.Va šitą.

Dar vienas stebuklas yra sriubos. Ypač besibaigiančio galiojimo daržovėms. Gabalėly sviesto keptas svogūnas, sultinys, daržovės, sauja ryžių/makaronų/lęšių, pomidorų tyrės šaukšas ar net pats (vai, koks storas, vai, koks storas) ponas pomidoras – tinka praktiškai viskas, tik reikia pažaist su prieskoniais. Aha, vaikystė niekada taip ir nepasibaigia, tik žaislai kiti.

O kiaušiniui čia išvis reikėtų odę rašyt. Bet nerašysiu, nes nemoku. Juo užkepti galima viską (vakarykštes košes, bulves, daržoves, tikrai tikrai viską). Aritmetika paprasta. Kiaušinienė gelbėtoja = (šeriamų maitinamų asmenų skaičius x 2) x (kiaušinių skaičius + šaukštai pieno (grietinėlės)) + druska. O tada viskas dar paprasčiau – likučiai apdorojami termiškai arba tik pašildomi keptuvėje, užpilami plakiniu ir maištant kepama, kol *laiką pratempianti ir įtampą padinanti muzika* iškepa. Arba galimas prabangesnis variantas – visas liekanas iš šaldytuvo (jau tinkamas vartoti iškart - tą suvytusią morką prieš tai reikėtų apvirt/pagarint/pakept) sumaišom su anksčiau pagamintu plakiniu, pilam į kepimo formą, sviestu pateptą, pabarstom sūriu, kišam į orkaitę, o paskui pavadinam „Namibišku (labai norėjau kaip kilmės šalį įvardint Trinidadą ir tobagą, bet nesugalvojau, kaip jį pritempt iki būdvardžio) omletu su žaliaisiais (nes, nū, ne mėlyni gi) žirneliais, pagal slaptą receptą (nes niekas tiksliai nepamena, kiek ten vakar ko idėjo) paruošta kalakutiena (nes vis tiek niekas toj makalynėj neatskirs, jog ten višta) ir saulėje nokintų (o paskui fabrike perėjusių visus devynis pragaro ratus) pomidorų padažu“. Pasisekimas garantuotas.

Opus reikalas, sakote, pieno produktai. Grietinė/varškė/jogurtas visada labai gerai įsipaišo į pyragus. Arba grietiniečius, kai kiekiai nedideli. Baigiančio galioti kefyro pakelį reikia dėti šaldiklin, po nakties išimt, leisti atitirpti, šakute subadyti, nuvarvinti ir jūs turit neaiškią kreminę masę, kažkodėl liaudyje namine ricota vadinamą, kuri labai tinka užtepėlėms. Česnakas, svogūnų laiškai, prieskoniai, ant duonos, skanaus pusryčiaujantiems. Jei prisipirkot per daug pieno, tai patys kalti. Plakit pieniškus koktelius ir virkit pieniškas sriubas, nes nieko įdomiau čia neprigalvosi. Arba turėkit dar ir jogurto likučių, apsimeskit, kad nū-bet-aš-tai-tikrai-labai-bijau-e ir elkitės va šitaip. O sūris visada tinka tokiems ir panašiems pyragams.

Aha, aha, sakiau jau – atimti klaviatūrą. Tobula žmona – irgi sakiau.

***

Nes nėra to blogo, ko nesuvyniotum į tortiliją/lavašą/lietinį/neuždėtum ant picos.

Troškinys tortilijoj.

2 porcijom susirandam:

porciją vakarykščio lęšių ir daržovių troškinio (arba bet kokio kitokio - mano ir jūsų šaldytuvų turiniai gali ir nesutapti)

2 tortilijas

keletą salotų lapų

nedidelį agurką

pusę svogūno

mėgstamo padažo (pomidorų, česnakinio, bet kokio)

žiupsnį mėgstamo sūrio (nebūtina, bet jei jau apie likučius kalbam, tai kodėl gi ne)

Procesas:

Orkaitė on: 180. Pusžiedžiais supjaustom svogūną, juostelėmis - agurką, o salotų lapus suplėšom. Tortilijas dedam ant folijos lakštų, vietom kukliai uždrėbiam pasirinkto padažo. Vienodai padalijam ką tik paruoštas daržoves ir tą likutį troškinio. Apatinį tortilijos kraštą truputį užlenkiam, čia bus dugnas. Tada užlenkiam šonus. Nežinau, kaip čia tiksliau nupasakot, tai susukit, kaip jums išeina.

Aha, aha, įdaro ten gali pasirodyt daugoka ir tortilija gali nenorėt padoriai laikyti susilankstyta, bet tam mes foliją ir pasitiesėm prieš tai. Kad meiliai vos suvyniotą kebabo parodiją jos metaliniais gniaužtais apspaustumėm. Viskas. Dedam į orkaitę penkiolikai minučių, tiekiam pabarstę sūriu. Skanaus.

Šaltinis: šaldytuvo turinys.

Verdiktas: Aš žinau, kad su kebabais tai nieko bendro neturi, žinau. Bet kai pasakai M., kad šiandien pietum bus kebabai, jo akys visada nušvinta. Įpročių vergė, atsiprašau.

Su ir trys minutės desertui.

2011-04-26T22:10:00.001+03:00

Ak, mano negatyvų sugertuk! Žinai, šįryt aš prisiminiau.

Tas karštas vasaros dienas, kai valandų valandas sėdėdavom pievoj prie bokšto. Nes jis buvo pusiaukelėj tarp mudviejų namų, o žolė buvo tokia aukšta, kad mūsų buvimą išduodavo tik smilkstantys dūmai ir juokas. Tu visada sėdėdavai toliau nuo kelio. Ir pavasarius, ir rudenis. O kartą tikrinom, kaip atrodo bokštas Kūčių naktį.

Ir kai tu paskambinai naktį, o man atsiliepus pareiškei, kad, va, matau, nemiegi, einam pasivaikščiot. Aš išlindau iš pižamos, o per kelią mums perbėgo kiaunė.

Tas nerūpestingas dienas, vakarus ir naktis. Turgelį, stadioną, Melkastą, kultūrkę, požeminę perėją, laiptus už mokyklos, malkų rietuves už katilinės, apleistą pieninę ir pievą prie vokiečių kapinių. Klevo lapus. Pirmus kartus. Aha, aha, pastato, kur dabar prekiauja gėlėmis, kieme.

O paskui mes truputėlį paaugom ir praplatėjo horizontas.

Sėdėjom visą naktį barako virtuvėj ir kalbėjom. Nuovargis ir alkoholis pynė liežuvius, bet laisvino mintis. Pačias slapčiausias, užkištas į giliausią kampą. Svajojom garsiai, o mus girdėjo tik nedrąsiai virš Vilniaus tekanti balandžio saulė. Kalbėti negalvojant ir žinoti, kad supranta.

Prabėgo metai, o man pradėjo patikti dviaukščiai traukiniai ir suvokimas, kad lauki.

Birželį mes įsitaisėm balkone ant grindų ir gėrėm kavą. Nardėm prisiminimuose ir truputį kitaip žiūrėjom į ateitį. Su tuo šlykščiu, kaip ten jis... Realizmu, va. Tada taip atrodė.

Bet realybė pasirodė kitokia. Kažkas nusipirko tanką ir negailestingai pervažiavo per tai, ką vadinom gyvenimais, svajones sumindė taip, kaip užmindavom nuorūkas Sodų gatvėj per pertraukas. Šimtas kilometrų pailgėjo dvidešimt kartų ir dingo traukiniai, per valandą nugabenantys ten, kur pasakys, kad praeis ir tai. Bet, o visagali internete, Jandrū, praeis.

Abiem.

O paskui kokią savaitę mėginsim išgyventi pusmetį iš naujo. Kalbėsim, voliosimės paežerėse arba prie jūros, gersim vyną ir mylėsim gyvenimą. Surinksim nuolaužas, liks tik pamatai ir pieva. Tokia, kaip prie bokšto. Tik, ė, pažadėk man, kad šįkart pasirūpinsim prieštankine artilerija. O po to trečią nakties kaimynams pranešim, kad galvose gyvena zombiai. Ir viskas vėl bus paprasta. Ir mėlyni batai su kempinėmis vietoj kaspinų bus panaudoti pagal paskirtį. Ir pilni. Pirksim ką nors talpesnio. Pažadu.

Su gimtadieniu, mano moterie.

***

Nes tu nelabai draugauji su virtuve. O aš tau dabar negaliu kepti sausainių.

Ir todėl, kad Šiūpėlius neturi orkaitės. Nedera žmogų versti vien makaronais maitintis, ania?

Pyragaitis mikrobangėje per tris minutes.

Vienam puodeliui susirandam:

kiaušinį

3 nubrauktus šaukštus cukraus

3 šaukštus aliejaus

3 šaukštus pieno

2 nubrauktus šaukštus saldžios kakavos

pusę šaukštelio kepimo miltelių

4 nubrauktus šaukštus miltų

Procesas:

Susirandam didžiausią namuose turimą puodelį. Ir šaukštą. O dar geriau - kokius tris. Šakutę plakimui. Kiaušinį įmušam į puodelį ir jau anksčiau minėtąja pasidarbuojam, kiek netingim. Dedam cukrų. Plakam. Pilam aliejų ir pieną. Dar paplakam. Suberiam miltus, kakavą (jei neturim saldžios - maišom cukrų su kakava karčiąja kokiom nors proporcijom. Jei ir tokios neturim, pakeičiam miltais, bet tada įdedam ko nors skoniui pagerinti - bananą, šokolado gabalėlių, obuolį, fantazijos) ir kepimo miltelius (arba labai labai gerai išplakam kiaušinį ir nededam. Aš dėjau (cha)). Maišom, kol nelieka gumuliukų.

Susirandam mikrobangės instrukciją ir išsiaiškinam, kaip ja naudotis (mikrobange, nes ir kvailam aišku, kad instrukciją reikia skaityti). Dedam į ją puodelį, nustatom didžiausiu galingumu lygiai trims minutėms. Išimam (ne iš karto, po tų trijų minučių). O paskui ir iš puodelio. Prilipti neturėtų, nebent jūsų puodelis koks nors nenormalus. Todėl naudokit normalius puodelius.

Tada nepurškiam ant jo sintetinės grietinėlės, kaip kad padarė mano mažas sumautas prancūzpalaikis, suvokęs, kad čia dar vienas būdas mane paerzint. Galvojau, užmušiu. Pabandžiau, nieko iš to nesigavo. Bandysiu vėl. Bet mes gi apie pyragėlio patiekimą. Tai va, tinka viskas, ką mėgstat ir kas nesipyksta su cukrum. Geriausiai valgyti karštą.

Šaltinis: IRRI style.

Verdiktas: Buvau nusiteikus skeptiškai (kai užaugsiu, stosiu į LSD ir būsiu jų skeptikė maisto klausimais), na, žinot, mikrobangės, guminis maistais, o ir pažiūrėti jis, na, ką čia slėpti, nėr baisiai gražus. Bet jei jau abejot, tai viskuo, todėl paskui patikrint empiriškai. Nustebau. Maloniai. Kaip trims minutės - stebuklinga.

Apie grožį ir bananinė silkė.

2011-04-22T16:17:00.001+03:00

Prieš kokį ketvertą metų ant kulkšnies staiga ir visai netikėtai aptikau kažkokį neaiškų darinį po oda. Chirurgas sakė, čia, ko gero, bus cista. Susirado pačią didžiausią adatą ir dūrė. Neslėpsiu, nelabai malonu. Arba čia ne cista, arba aš nepataikiau. Ir dūrė darsyk. Turbūt ne cista, atvažiuok po savaitės, išpjausim, nusiųsim tyrimam.

Sesele, novokaino. Žiūrėt? Gali, jei nori. Oj, tu nesijaudink, kad čia tiek kraujo, reiškia, gyva dar. Skauda? Sesele, atrodo, novokaino veikimas baigėsi. Jauti, kaip per kaulą gremžiu? Įdomus jausmas, ar ne, cha, cha. Atvažiuok po savaitės, išimsim siūlus.

Tą savaitę baisiai draugavau su ramentais, o per ilgąją pertrauką atvažiuodavo klasiokai ir atveždavo naminio obuolių vyno, kurį vadindavo Vincu ir kurio man nebuvo galima gerti. Vaistai gi. O naktimis vis tiek skaudėdavo. Kai svetimkūnius pašalino, dar bent septynetą dienų priminti padoriai negalėjau. Vasaros atostogos tada prasidėjo gegužės vidury. Ir, aha, ten buvo cista.

http://gyvenimas.delfi.lt/grozis_ir_sveikata/misija-grozis-isrinkite-projekto-dalyve.d?id=44652855

Nesu aš iš tų, kurie baisiai skausmui neatsparūs būtų, bet nesuprantu. Nors akmenimis apmėtykit - nesuvokiu. Savo noru ir visai be reikalo? Po skalpeliu? Aha, sakysit, grožis aukų reikalauja. Grožis? Taip, ištiesinkit man nosį ir būsiu Mis-kur-mano-smegenys-2011. Pasitikėjimas savimi, gi, kvaiša tu, puslitris silikono prideda pasitikėjimo savimi. Ania? Didesni papai išryškina siauras lūpas, man rodos. Reikia arba didinti, arba bent jau nusipiešt didesnes. Aaaaa, šitas lūpdažis pabrėžia, kokie geltoni mano dantys... Pasitikėjimas savim, muahahaha.

Paaiškinkit man, ką?

***

Nes įdomius derinius įdomu bandyti.

Bananinė silkės užtepelė.

Dviems užkandžiautojams susirandam:

~100 g silkės filė

nepernokusį nedidelį bananą

trejetą šaukštų grietinėlės

šaukštą majonezo

pusę šaukštelio garstyčių

raudonosios paprikos miltelių

Procesas:

Jei turim blenderį ar kokį kitą aparatą, į kurį viską sumeti, paspaudi „On“ ir po minutės turi košę, galim pabandyt ir taip. Arba galim supjaustyt silkę mažais gabalėliais. Pusės razinos dydžio, va, tokiais. Bananą šakute sutrint iki košės. Sudėt grietinėlę, majonezą ir garstyčias. Pasidarbuot kokiu nors įnagiu ir gaut o-jėzus-marija-negi-tai-valgoma. Sudėt silkę, išmaišyt, tept ant duonos, barstyt paprika, sukaupt visą drąsą ir paragaut. Skanaus.

Šaltinis: įkvėpta Villa Alps.

Verdiktas: Dabar turėtų sekti išsamus potyrių ragaujant aprašymas, ania? Tai jo nebus. Paminėsiu tik tiek, kad čia vienas skaniausių mano ragautų patiekalų su silke. Ir kad neabejotinai bus gaminamas vėl ir vėl. Ir vėl.

„Pakalbink blogerį“: projekto pristatymas ir kuskusas su sūriais.

2011-04-16T21:46:00.004+03:00

O bus šitaip, mielas blogeri. Parašysiu tau laišką ir paklausiu, ar nori (čia tiems, kurie apie ketinimus dalyvauti nepranešė iš anksto). Jei sutiksi, atsliūkinsiu tavo tinklaraštin ir skaitysiu iki akis paskaus. O paskui dar truputį. Įžangos, receptai, nuotraukos, komentarai – nieko nepraleisiu. Gilinsiuos ir analizuosiu, gal net kokią vieną kitą statistiką mintyse pasidarysiu. Kažkur proceso metu man pradės kilti klausimai. Daug klausimų. Perleisiu juos per „tai įdomu ne man vienai“ tinklą, kad nereikalingi nubyrėtų. O tada apsimetinėsiu žurnaliste ir paimsiu iš tavęs interviu. Apie maistą, gyvenimą ir religines pažiūras. Fonus fotografuojant ir mėgstamą vyną. Meilę/neapykantą/abejingumą alyvuogėms, darbą ir blog‘o templet'o kūrimą. Ambicijas ir vietinius maisto vartotojus. Gal net paklausiu, kiek tau metų ir koks tavo batų dydis. Arba plaukų spalva. Ir kodėl niekada negaminai nieko su paprika. Visai neaišku, kas man į galvą šauti gali.

O tada pati savarankiškai arba su tavo pagalba (o, žiūrėk, kas tau labiau patiko – anas pyragas ar tas troškinys?) išsirinksiu receptą, tavo bloge gyvenantį. Ir, ak, kaip netikėta, pagaminsiu. O paskui garsiai apie viską papasakosiu. Padarysiu reklamą tavo tinklaraščiui, paskelbsiu tavo interviu, receptą ir savo įspūdžius su juo susidorojant. Žodžiu, ~~skatinsiu tave nusirengt, o paskui visam internetui papasakosiu, kiek labai grieko vertos tavo liaškos!~~ bandysiu parodyt, kad už kiekvieno sakinio, keksiuko ar salotų slepiasi žmogus, vienokiu ar kitokiu būdu savo kasdienybėn įpynęs pavalgysiu, kai nufotografuosiu, nū ir kas, kad atšals ir nebeslepiantis maniakiško potraukio kolekcionuoti receptus.

Projektas dienos šviesą išvys birželio vidury, jei pasiseks, arba liepos pradžioj, jei... na, patys suprantat, visko nutikti gali, gal aš prancūzams taip patiksiu, jog paprašys manęs perlaikymų savaitei pasilikt, o aš – žmogus geras, jei pageidavimus tokius reikš, negalėsiu atsisakyt. O Prancūzijoj, kaip jau kokį n kartų minėjau, virtuvės įranga pernelyg skurdi projekto maistinės dalies realizavimui. Bet ir iki šito dar baisiai daug ką nuveikti reikia, todėl e-mail'ą karts nuo karto patikrink jau nuo kitos savaitės, susitariam? O truks... Kol bus norinčių su manimi kalbėtis.

Ir dar šis tas. Baisiai opus reikalas yra eiliškumas (aš, leiskite priminti, norėčiau aš to ar jau nebelabai, matematikė, nariai sekoje turi būti sudėlioti kokia nors iš anksto nustatyta tvarka, kitaip mane ištiks panikos priepuolis, nes negalėsiu prognozuoti sekos, kurią pati sukūriau, elgesio, tolstant į begalybę, o tokie va visokie mano psichiniai nuokrypiai gali pakenkti aplinkiniams (jūs įsivaizduojat, kaip būtų baisu, jei tuo metu pas brolį būtų atėjęs koks nors baisiai simpatiškas vyresnis jo draugas, a?)). Ir, o likimo ironija, čia nieko sąžiningesnio projekto dalyvių atžvilgiu už visišką atsitiktinumą sugalvoti nepavyko. Todėl problemos sprendimas čia tėra vienas – įrašai bus skelbiami iš anksto (dėl manęs) burtais (dėl jūsų) nustatyta tvarka. Bent jau iš pradžių. Tik, leiskite pastebėti, įrašo skelbimas nėra tapatus įrašo juodraščio kūrimui.

Rodos, paminėjau viską. Jei kas nors liko nepastebėta, prašau nesikuklinti, komentaruose man tiesiai į akis drėbti, kad aš - višta ir pamiršau, jog. Gyvūnus neįžeidinėjančio pabūdžio pastebėjimai, pasiūlymai, idėjos ir komentarai taip pat laukiami.

Ir taip, kartais man rodos, kad jei būtų sukurti aparatai pompastikos kiekiui kraujyje matuoti, įpūsčiau tiek, kad atimtų klaviatūrą.

***

Nes šita savaitė vis dar košių, o man jos patinka. Nes mano šaldytuve galima rasti kokių penkių rūšių sūrio (aš visada maniau, kad esu iš cukraus - dabar man atrodo, kad baigiu apipelyt ir beveik prisijaukinau alergiją pieno baltymams). Nes, kaip netikėta, man vis dar reikia mokytis.

Kuskusas su trijų rūšių sūriu. Žalias.

2 porcijom susirandam:

100 g špinatų

100 g brokolio žiedynų

porą saujų šaldytų žirnelių

gabalėlį sviesto

100 g kuskuso

druskos

60 g mozzarellos

40 g amerikietiško tipo sūrio

pora žiupsnių tarkuoto parmezano

Procesas:

Špinatus ir brokolius susmulkinam. Žirnelius traukiam iš šaldymo kameros ir viską nuplikom verdančiu vandeniu. Nedidelėje keptuvėje išlydom sviestą ir sudedam daržoves. Uždengiam ir troškinam, kol žirneliai suminkštės. O tuo metu skaitom kuskuso virimo instrukciją (nes tą, kurį pirkdavau Lietuvoje, virti reikėdavo gal kokias tris minutes, naudojamą dabar pakanka užplikyti ir palikti išbrinkt - bijau duoti tikslius nurodymus).

Pagal ką tik sužinotas proporcijas į keptuvę su jau paruoštais žalėsiais pilam vandens, užverdam, dedam kuskusą, pasūdom (sūriai, čia bus sūrių - nepamirštam) ir elgiamės taip, kaip skaitėm. O kol kuskusas verda/pampsta, smulkiais gabalėliais supjaustom mozzarellą ir tą kitą, iš vokelių ištrauktą. Suverčiam į keptuvę, išmaišom, dedam į lėkštes, pabarstom parmezanu ir apsimetam, kad nieko apie jokias alergijas pienos baltymams girdėję nesam. Skanaus.

Šaltinis: fantazija.

Verdiktas: Kai mano priekiniai dantys staiga atsikiš, bent jau žinosiu, kad buvo verta.

Gyvenu ir šilkinė košė.

2011-04-15T16:31:00.004+03:00

Pirmą dieną kalbėjau iki užkimimo. O paskui lipom aukštai ir kitaip smagiai gyvenom.

Paskui pasaka baigėsi ir dabar gyvenu truputį kitaip.

***

O lietuviški svečiai man atvežė grikių. Kaip tik košių savaitei.

Šilkinė grikių košė su cukinijų ir grietinėlės padažu.

2 porcijom susirandam:

100 g grikių

vidutinio dydžio bulvę

druskos

šlakelį aliejaus

svogūną

nedidelę, visai visai mažulytę cukiniją

100 g liesos (arba ne) grietinėlės

džiovinto česnako

druskos

juodųjų pipirų

Procesas:

Grikius perplaunam, užpilam stikline vandens, pasūdom nekukliai ir uždedam virti. Uždengiam, savaime suprantama. Kai užverda, sumažinam kaitrą. Dangčio nekilnojam ir į jų gyvenimą dešimt minučių nesikišam.

Tuo metu susmulkinam svogūną ir cukiniją kubeliais. Įkaitinam aliejų ir sudedam juos pasikaitinti nekaitriai, kol cukinijos suminkštės. Laikas nuo laiko pamaišom, žinoma. Bulvę nuskutam ir sutarkuojam pačia smulkiausia turima tarka, na, kaip kugeliui kokiam. Ir pas grikius po tų dešimties jų ramybės minučių. Išmaišom ir vėl paliekam dešimčiai minučių ramiai virti. Jei kartais visai netyčia nutiko taip, kad vandens kiekis trimituoja, jog po tiek laiko puodą jau nuo svilėsių šveist teks, tai šliūkštelim dar truputį, bet, būtų geriau, verdančio.

Kažkur šiuo metu cukinijos ir svogūnai jau turėtų būti apminkštėję. Dosniai česnako jiems, šiek tiek druskos ir pipirų. Pakaitinam, kol pakvimpa prieskoniais du trečdaliai virtuvės ir pilam grietinėlę. Keptuvės nuo ugnies nenukeliam, kol toji (grietinėlė, žinoma, ne keptuvė) nesutirštėja. Pažiūrim, kaip gyvena košė. Skyčių turėtų būt nebelikę, grikiai - išbrikę. Jei taip - išjungiam viryklę ir paliekam dar penkioms brandos minutėms. Tiekiam su padažu. Arba kaip garnyrą. Skanaus.

Šaltinis: košė iš leidinuko „Gardžios košės“, padažas - fantazija.

Verdiktas: Aš mėgstu grikius. Visaip.

Neramumai ir vaisiai kokosinėj karamelėj „Languotai prijuostei“.

2011-04-06T12:07:00.002+03:00

Nepamenu, kada tai prasidėjo. Rodos, iškart po atostogų. Kai pirmąsyk jį sutikau maždaug po septynių dvidešimt dvi ties „Renault“ servisu, atkreipiau dėmesį tik į tai, koks didelis jo skėtis. Kitąryt beveik tuo pat laiku beveik ten pat mes vėl prasilenkėm. Man buvo truputėlį juokinga ir nesusitvardžius šyptelėjau. Jis pasisveikino. Atsakiau. Ir tai tapo ritualu. Pusamžis prancūzas su mėlyna striuke ir užsienietė studentė kasryt, kai tik ji turi pirmą paskaitą, apsikeičiantys šypsenomis ir bonžūr maždaug ties „Renault“ servisu. Apie dvidešimt dvi po septynių.
Vakar jis nepasirodė. Ir man kažkaip neramu. Na ir kas, jog viskas, ką apie jį žinau, tėra pomėgis dideliems skėčiams ir mėlynoms striukėms. Jis pirmas, su kuriuo rytais pasisveikindavau, o kai toks staiga netikėtai prapuola - negali visiškai nereaguot, ania?

O kai lyja, garsiai griaudi, bet nežaibuoja.

***

O „Languotą prijuostę“ šią savaitę ryši Jolita ir kviečia papasakot apie tai, su kokiais melais virtuvėje susiduriama. Kadangi aš virtuvėje nemeluoju, tik pietus patiekusi niekada su jais list'o, iš ko visa tai, neatnešu, tai nelabai yra ką pasakot. Tačiau Jolita atsižvelgė ir į tokius sąžininguolius kaip aš, todėl pasiūlė išbandyti receptą, rastą ant gaminio. Kad jau pasižadėjau dalyvauti, tai gavus laisvadienį išrausiau spinteles ieškodama pakuotės su įdomesniu produkto panaudojimu, nei, pvz, tiesiog išvirti. Nežinau, gal perku ne tuos produktus, bet receptus radau tik ant sausų mielių (cha, cha, naiviai tikėjausi, kad gal kada kokį kartą rasiu laiko su mieline tešla pažaist (o gal ir rasiu, kas čia žino)) ir kokoso drožlių. Aha, aha, receptų tikėjausi visur, bet tik ne čia. Bet tokie visokie netikėtumai kartais baigiasi labai neprastais pusryčiais. Tik ar tai iš tikrųjų galima vadinti kokosine karamele, drįsčiau suabejot.

Vaisiai kokosinėj karamelėj.

Dviem-trim pusryčiautojam susirandam:

40 g sviesto
2 šaukštai cukraus
100 ml grietinėlės
didelis bananas
2 obuoliai
2 kivi
75 g kokoso drožlių

Procesas:

Vaisius nulupam ir susmulkinam. Patirtis sako, kad bananus ir kivi pjaustyt reikėtų stambiau nei obuolius, nei pirmieji kur kas mažiau atsparūs terminiam apdorojimui. Bet gerai visaip. Sviestą išlydom. Sumažinam kaitrą, sudedam cukrų ir nuolat maišydami kaitinam, kol vos vos pradeda spalvą keist. Supilam grietinėlę ir maišom. Aš, jei jau atvirai, šitai dariau puodą nuo ugnies atokiau patraukus. Su karamele visada visko nutikti gali, nevalia rizikuot. Dar kokia minutę pakaitinam ir sudedam vaisius bei kokoso drožles.

Karts nuo karto užmesdami akį troškinam, kol obuoliai suminkštėja. Nekaitriai. Paskui atvėsinam (arba ne) ir valgom vienus arba su (nuorašas (jeigu nurašiau, tai galiu taip sakyt?) nuo pakelio): kruopų koše, skrebučiu, jogurtu, fromage blanc. Fromage blanc yra toks tarpinis reikalas tarp pasukų ir varškės (jeigu lygiom dalim nuoširdžiai išplaksit vietinius iš maximos, esu veik tikra - gausit tą patį). Visai neblogas. Ir visai tiko.

Verdiktas: Ką aš galiu pasakyt? Karamelė, vaisiai, kokosas. Na, patys suprantat. Nemelavo.

Spalvos, projektas nugalėtojas ir la žuvis.

2011-04-01T16:48:00.004+03:00

Aš gyvenu fakultete. Rimtai. O tai yra baisiai nyku, nes buvau tikra, kad ne mokytis čia važiuoju. Aha, aha, kada, sakėt, naivumas išaugamas?

Bet čia, priešingai nei Lietuvoj, viskas vyksta spalvotai. Anądien kompleksinio kintamojo dėstytojas puolė į paniką, kai nerado žalios kreidos čia pat vietoje - jo brėžiniui (juokinga tai, kad braižė jis, cituoju, espace de la banane - banano erdvę, o paskui rutulį, kurį vadino Pacman'u) baltos, mėlynos ir raudonos nepakako. Ėjo vogt iš kitos auditorijos. Paskui iš ten pat parsitempė ir projektorių, kai savąjį sudegino. O lentą nuvalęs kempinę visada numeta ant grindų. Bet mes ne apie tai.

Spalvos čia saugo nuo nusirašinėjimo. Duoda mums tokius uždavinius, kad net ir su konspektais po nosimi nieko doro neparašysi, jei nebūsi perpratęs visko dar vakar. Ta prasme - šperos neaktualu. Vadinasi, gali išgelbėt tik draugas. Bet mūsų tik kokie dvidešimt, gaunam mažytes auditorijas, kur kiekvienas šnipšt girdimas. O tai reiškia, kad lieka vienintelis kelias - popierius ir tušinukas. Bet visus lapus, mums atsiskaitymo metu reikalingus, išdalija dėstytojas. Po antspauduotą švaraštį ir keletą lapų juodraščiams. Spalvoto popieriaus. Jei tau pasitaikė gauti geltonus, tai žinok, kad niekas aplinkui tokio neturės, todėl negalės tau pakišti lapo su atsakymu taip, kad nekristų į akis. Genialumas paprastume, o dėstytojai egzaminų metu gali internete naršyt, teplepą ant stalo pasidėję ir galvą tik kas 15 minučių spalvų patikrinimui pakeldami.

***

Tai ką, mieli blogeriai, kalbėsimės. Išsamų projekto aprašymą paruošiu artimiausiu metu (kai negyvensiu fakultete ir lis), o startas - vasaros pradžioj. Jei kartais visai netyčia atsirastų koks vienas kitas blogeris, kuriam a priori neįdomūs jokie projektai - nesikuklinkit, pasiskelbkit komentaruose, nevarginsiu jūsų emailais. Tiesa, jei mielai sudalyvautumėt, irgi komentarą brūkštelkit, bus lengviau susigaudyt, nuo ko pradėt ir kam sugalvoti klausimai tikrai bus atsakyti. Ačiū balsavusiems.

***

O jūs žinojot, kad žuvis išlieka sultinga tada, kai sūdoma ne marinuojant/gaminant, o prieš valgant? Ne? Tai žinokit.

La žuvis.

2 porcijom susirandam:

300 g baltos žuvies filė

2 šaukštus alyvuogių aliejaus

šlakelį citrinos (citrinų? Niekas gi nesako – obuolio sultys) sulčių

pusę šaukštelio medaus

skiltelę česnako

aitriosios paprikos miltelių

juodųjų pipirų

svogūną

morką

100 g šaldytų žirnelių

pomidorą

porą šaukštų pomidorų pastos

druskos

pipirų

gabalėlį sviesto

Procesas:

Ištrinam medų su citrinos (ųųųų) sultim, supilam aliejų, sudedam prieskonius, įmaišom smulkiai pjaustytą/kapotą česnaką. Užpilam ant žuvies, paskirstom tolygiai ir paliekam valandai pailsėt. Ir išsiimam žirnelius iš šaldymo kameros.

Įkaitinam orkaitę iki 180, suvyniojam žuvį į foliją ir dedam pasišildyt. Po kokių penkiolikos minučių nulupam svogūną ir nuskutam morką. Pirmąjį – kubeliais, tą kitą – grėžinėliais. Nedidelėje keptuvėje išlydom sviestą, susdedam svogūnus ir morkas, sumažinam kaitrą ir penketą minučių patroškinam. Tuo metu susmulkinam pomidorą ir kartu su žirneliais į keptuvę pas apminkštėjusias daržoves dedam.

Laikas nuo laiko pamaišydami, saugodami, kad nesviltų, kaitinam, kol pomidorai ištęžta. Kokias 7-8 minutes. Dedam pomidorų tyrę, pipirų saikingai, bet druskos negailint – į žuvį, nepamirškim, nedėjom. Minutę kitą patroškinam ir ragaujam. Galimas daiktas, kad kažko trūksta. Tas kažkas gali būt žiupsnelis cukraus (viskas čia priklauso nuo pomidoro rūšies ir sunokimo laipsnio – kai kuriais atvejais tik labai saikingai pasaldintas jis tinkamą skonį duoda). Nors man netrūko.

Kažkur šiuo metu jau turėtų būti iškepusi žuvis. Jei mėgstat apskrudusį maistą, dar penketą minučių be folijos orkaitėj pasikaitint palikit. O paskui – į lėkštę, troškintų daržovių ant viršaus negailint ir ryžių pašonėj. Skanaus.

Šaltinis: „Les meilleures recettes de OUI CHEF!“ su adaptuotacija pagal šaldytuvo turinį.

Verdiktas: Man - labai labai.

Susitaikymas, apie sausainius ir vakarykščiai ryžiai.

2011-03-27T14:36:00.002+03:00

O įdienojus būna visi plius dvidešimt (būdavo, t.y., nuo rytojaus lis), aš susipainioju ir intensyviai noriu braškių. Fakto, kad vis dar kovas, suvokti nesugebu.

Trečiam kurse esu priversta prisimint, kaip naudotis skriestuvu, o paskui skaityti penkių eilučių ilgio sąlygas, braižyti ir įrodinėti, kad taškas tikrai priklauso elipsei, jei yra centras apskritimo, kuris eina per vieną židinių ir kitą apskritimą, kurio centras - kitas židinys, o spindulys du a, o to antrojo apsikritimo liestinė... Prancūziškai.

Arba fakultete per pietų pertrauką girdėti... Televizorių. Jie, ko gero, ir patys suvokia, kad valanda kem penkios minutės pietums yra kiek daugoka, todėl skiria auditoriją žiūrėti serialams. Bet mano tikimybių dėstytojas bandelę vis tiek baigia valgyti kitoje rankoje laikydamas kreidą ir pradėdamas paskaitą. Ne, ne, pykti negalima, jis yra vienintelis matematikas, kurio klausyti įdomu.

O jūs žinojot, kad prancūzai nieko negirdėjo apie tai, kad dėmesį išlaikyti paprastas mirtingasis gali tik vieną akademinę valandą (gi nebe reikalo jos sugalvotos, ania?), ir čia be pertraukos dirbama po 120 minučių? Ir taip kokius keturissyk per dieną. Plius tas ilgas laikas pietums ir praktiškai gali pradėt ieškot, kur patogiau būtų miegmaišį ištiest. Bet nieko, priprantama. Vaizdas rūkant į kalnus, kaip ten bebūtų. Be to, savidisciplina. Taip uoliai paskaitas lankiau pirmą savaitę pirmam kurse.

Praeitą savaitgalį turėjom svečių iš Madagaskaro, kurie mokėjo keiktis rusiškai. O tas vietinis pradėjo mane vadint kobra. Gali pakeisti dislokacijos vietą, kalbą, laiko juostą, bet prigimties, pasirodo, niekaip.

Aha, aha, aš kaip iš vadovėlio. Pirminė euforija, geras mėnuo depresijos ir susitaikymas. Savim, pasauliu, aplinkybėm ir pokalbiais su sienom. Ir, taip, negausiu aš to, ką gauna kiti erasmus studentai. Bet kai geriau pamąstai – ne naujų draugų iki grabo lentos ar nesibaigančių ~~alkofiestų~~ vakarėlių čia ieškoti važiavau. Suaugti.

***

Man labai patinka kepti sausainius. Bet mano karma neigiama (tik aš ne Erlas, neturiu sąrašiuko, kuris padėtų tai pataisyt), Skanios savaitės skelbia tokią temą būtent tada, kai jų kepti nei sąlygų, nei laiko (mokausi gi, cha, cha) nėra. Tai aš tik šiaip truputėlį pakalbėsiu.

Yra dvi pagrindinės sausainių gaminimo technologijos - su kočėlu ir be. T.y., įdedant daug pastangų ir ne, paskandinant virtuvę miltuose... Žodžiu, man labiau patinka antrieji. Bet ir spaudyti formelėmis kartais, ypač prieš Kalėdas, visai smagu - imbierinių sausainių atveju, pavyzdžiui.

Dar yra tokių sausainių, kuriuos visada galima iškepti pagal šaldytuvo ir spintelių turinį, improvizuoti visaip kaip, o jie vis tiek pavyksta - galima su avižom ir galima tiesiog šiaip.

Yra tokių, kuriems užtenka vos penkių produktų (skaičiuojant ir druską) - kokosiniai, tarkim.

O bananiniams-avižiniams su šokoladu ir migdolais reikia dar didesnės įvairovės, nei pavadinime telpa. Bet verta.

Kai kurie sausainiai sukelia dvejopas emocijas. Ir plėšaisi paskui tarp valgymo ir žiūrėjimo. Spalvoti, su džiovintais vaisiais.

Ir dar yra tokie, kuriems abejingo sutikti nepavyko - amerikietiška klasika.

Keletas patarimų pradedančiam sausainių kepėjo karjerą:

* pirmąją partiją visada kepk su dideliais tarpais tarp sausainių - visai neaišku, kaip labai jie linkę plėstis, o didelio kažko mums visai nesinori.

* nepasitikėk tuo, kas rašoma recepte apie kepimo laiką - vienos orkaitės mažiau sandarios už kitas ir etc., stebėk.

* kepk tol, kol įgauna tinkamą spalvą. Sausainis - ne pyragas, tikimybė, kad auksinis paviršius nereiškia iškepusio vidaus, iš esmės lygi nuliui. Tai, kad sausainis minkštas, nereiškia, kad jis neiškepęs - dažniausiai sausainiai aušdami tvirtėja ir įgauna trapumo.

* nebijok improvizuoti su priedais ir visada įsitikint, kad orkaitė pakankamai įkaitusi.

* jei kočiojama sausainių tešla limpa prie stalviršio, neskubėk visko miltuose skandinti. Miltų perteklius sausainius kietina. Geriau įsitikink, ar tešla pakankamai atšalusi, o po to pamėgink kočioti tarp dviejų maistinės plėvelės/kepimo popieriaus lakštų.

* jei tau svarbu kalorijos ir sviesto kiekis sausainiuose atrodo gąsdinantis, eik valgyt obuolių. Riebalai yra daugumos sausainių, jei tie ne biskvitiniai ar kokie uber sveikuoliški, komponentas numeris vienas. Ir jei miltus gali pakeisti avižiniais dribsniais, kokiom nors kitom kruopom, maltais migdolais, dar balažin kuo, o cukrų – medum ar saldikliu, tai su riebalais prašau jokių eksperimentų nedaryti – kentės sausainių trapumas ir sausainiškumas.

* naudok kepimo popierių – pabarstymas miltais, žinoma, irgi veikia, neprilimpa, bet kam norisi sausainių baltais padais?

* vienu metu kepk kiek įmanoma vienodesnio dydžio/formos/storio sausainius – antraip plonesni ir mažesni sudegs, kol iškeps tie likusieji.

* jei yra galimybė, iškepusius sausainius perkelk ant grotelių – taip jie vės ir kietės tolygiai, drėgmė sausainių apačioje nesikaups.

* jei namuose drėgna – nepalik sausainių lėkštėje ant stalo, jie kaip sugertukai (pirma klasė, rašaliniai parkeriai...), todėl surinks iš oro visą drėgmę ir suminkštės. Tačiau nuo šito juos apsaugot bandyk (popieriniai maišeliai, sandarios dėžutės) tik gerai gerai ataušusius, nes vėsdami jie drėgmė į tą patį orą atiduoda – jei jis neturės kur pabėgt, vandenį grąžins iš kur pasiėmęs ir nutiks tas pats, kas palikus juos visai be priežiūros. Jei namuose oras sausas – sausainių uždarymas į dėžutes gali būti suprastas kaip nenoras dalintis, todėl atsargiai.

* kepk. Paskui pasidaryk pilną termosą karštos arbatos/kakavos/nusipirk litrą pieno, pasiimk pora puodelių, draugą/draugę/brolį/mamą/kaimyną/beleką, sėskit ant laiptų/žolėje/ant suolo parke/sudėkit viską vidury miško ant kelmo ir mėgaukitės gyvenimu. Gal su sausainiais iš Maximos irgi pavyktų, bet neverta rizikuot, ania?

***

O būna atsitinka, lieka nuo vakar pietų stiklinė virtų ryžių. Tai mes pagalvojam apie badaujančius Afrikos vaikus, jų lauk nemetam taip jau iškart ir einam gamint sekmadieniškų pusryčių, gerai?

Vanilinė ryžių košė su bananais.

Vieniems pusryčiams susirandam:

stiklinę virtų ryžių (~200 g arba 50 g nevirtų)

pusantros stiklinės pieno

dosnų žiupsnį vanilinio cukraus

nedidenį bananą

cukraus pagal pomėgius

Procesas:

Viskas čia taip paprasta, kad net aprašinėt nejauku - bet reikia, nes verta. Ryžius (vakar virdami ryžius jūs juk juos pasūdėt?) ir pieną į puodą (jei ryžiai nevirti, tai, žinoma, prieš tai išverdam). Ant silpnos ugnies dvidešimčiai minučių. Bet gi mes žinom, koks nepatikimas reikalas tas verdantis pienas, ania? Tai nepamirštam laiks nuo laiko pažiūrėt ir pamaišyt. Po tų dvidešimties minučių, ryžiai turėtų būt ištižę, o pienas susigėręs/išgaravęs. Jeigu yra kitaip, verdam, kol pasieksim anksčiau aprašytą stadiją. Tada dedam vanilinį cukrų, šiaip cukrų ir bananą itarkuojam. Paliekam keletui minučių pailsėt, arbatos užsiplikom, muziką įjungiam ir kvėpuojam sekmadieniu.

Šaltinis: fantazija.

Verdiktas: Nemėgstu sekmadienių. Bet kai juos pradedi taip - visai gyvent galima. Ką čia slėpt - dėl šito reikalo visada išverdu stikline ryžių daugiau nei reikia.

Šimtadienis ir cukinijos.

2011-03-18T22:04:00.003+02:00

Po šimto dienų jau tikrai tikrai būsiu namie.

Ir šiaip, lomkės man. Tų, kuriuos būtų galima (ir norėčiau) pamaitinti, trūkumas, virtuvės įrangos skurdumas ir laiko taupymas (muahahaha, galima pamanyti, kad leidžiu jį kaip nors turiningiau) atėmė iš manęs malonumą gaminti ką nors naujo/įdomaus daugiau nei kartą per savaitę ar dvi. O pyragą paskutinįsyk kepiau prieš du mėnesius. Žodžiu, kai grįšiu, bus tortas. Su kokiais trimis skirtingais biskvitais ir penkiais pertepimais mažiausiai. Maišymas, sijojimas, plakimas, kepimas, surinkimas, šaldymas ir visa kita truks kokias dvi paras (turit pasiūlymų?). Dvi nuostabias paras negalvojimo, karts nuo karto trenkiant kam nors per pirštus, bandančius grybštelti kremo. O paskui...

Paskui važiuosim maudytis. Nusiplaukiosiu iki negaliu (čia taip maždaug iki ežero vidurio ir atgal) ir, jei pasiseks, dangus apniuks ir tolumoje girdėsim griaudint. Grįžtant pradės lyt, o kai reiks lipt iš mašinos, pils kaip turi būt. Bet gi mes ką tik iš vandens, būtų nuodėmė tuo nepasidžiaugt. Ir su Do spardysim kamuolį (vieną kartą tai darėm, kai batų iš po sniego nebesimatė), kol per pašiurpusią odą ateis suvokimas, kad gal, visgi, nėra taip šilta. Pavargsim. Grįžę susisupsim į rankšluosčius ir gersim arbatą (ėėė, man atrodo, šaldytuve yra torto). Lauke dangus su žeme maišysis, o mes be perstojo kalbėsim. Ir laikas bėgs neįsivaizduojamai greitai. M. vėl pasiūlys kam nors užsirašyti į logikos kursus, o mane ištiks isteriško juoko priepuolis. Tada išplausiu puodelius, nusitempsiu čiužinį į koridorių prie balkono (vis dar lyja, o maniškis (ačiūdie) - neįstiklintas) ir skaitysiu tikrą popierinę (aha, aha, po ilgos draugystės su pėdėef net ir šitai vertinti pradedi) knygą (likusias HP dalis, jei pasiseks), kol mirksint blakstienos pradės kliūti viena už kitos. Ir bus taip ramu ramu ten kažkur giliai. Kaip tik namie būna.

O kitądien... Ė, moterie, gana. Leisk primint, kad katino dienos baigėsi - tris savaites tau kolis po kolio, t.y., partiel'is po partiel'io, o tu kaip niekad nieko nesupranti - privalai bent pabandyt ką nors daryt (čia vėl ką nors skliausteliuose reikėtų parašyt (na, įrašo tonui palaikyti), ta va, žinokit, po tų trijų savaičių aš turėsiu tikrą lietuvišką ir baisiai mylimą svečią!).

***

Baigėsi dujos. Kadangi šeimininkas buvo kažkur išvykęs, savaitę be viryklės gyvenom. Picų sezonas, sakė lenkas. Kiaušinienės orkaitėj, salotų ir plikomo kuskuso – pamaniau sau tyliai ir palinksėjau galva. Bet nutik tu man tai, kad rytą prieš dujoms pasibaigiant, nusipirkau cukinijų – blynų norėjau (ir tebenoooooriu), reikėjo su jom kažkaip tvarkytis. Čia pasakiau ačiū savo foodblogeriškai prigimčiai (ėėė, o ką parsivežti iš Prancūzijos, kad niekada ~~šitos klaidos~~ šito išbandymo nepamirščiau? Receptų knygų!), atsiverčiau 102 puslapį ir pietūs išgelbėti/cukinijos sunaikintos.

Kumpyje keptos cukinijos.

2 porcijom susirandam:

2 jaunas cukinijas (~200 g kiekviena)

4 plonas mėgstamo kumpio riekes (90-100 g)

150 g 15% riebumo grietinės

50 g ementalio (ar kito mėgstamo sūrio)

2 skilteles česnako

Procesas:

Orkaitė on – 180. Cukinijas kruopščiai nuplaunam. Nusausinam, nupjaustom galiukus, padalijam skersai pusiau. Susukam į kumpį. Guldom į kepimo formą. Žinoma, mes labai gudrūs, todėl pasistengiam tai padaryti taip, nekiltų pavojus kumpiui atsivyniot, t.y., siūle žemyn. Sutarkuojam sūrį. Nulupam ir suspmulkinam česnaką. Sumaišom su grietine ir sūriu. Patarojo žiupsnį dosnų pasiliekam viršui apibarstyti. Šita mase padengiam cukinijų viršų, sūrio likutį utilizuojam pagal sakiniu prieš tai duotą instruktažą. Kepam pusvalandį. Skanaus.

Šaltinis: „La cuisine des Bistrots“

Verdiktas: Jei mėgstat cukinijas, patiks. Nū, bent jau man patiko. Tik kitąsyk cukinijas apvirčiau – kiek kietokos buvo. Arba kepčiau ilgiau.

Vaikystė ir makaronai.

2011-03-12T22:27:00.003+02:00

Beveik galiu lažintis (iš kur tiek azarto pas mane pastaruoju metu?), kad kiekvienas žinot apie save keletą juokingų istorijų, kurių patys nepamenat, nes buvot per maži, bet tėvai atsimena puikiai. Ir nevengia jų per kokį kas antrą giminės balių darsyk papasakot. Aš kurį laiką, pokalbiams šita tema pasisukus, nešdavau kudašių kuo toliau - nebuvo man juokinga, nors tu ką. Paskui paaugau ir dabar net vieną jums papasakosiu. Nes apie makaronus.

Tai va, nueina trimetė Inga, tuo metu kažkodėl Gebu vadinama (ot keistas sutvėrimas tie tėvai - iš pradžių duoda vardą, o po to kiek įmanydami stengiasi juo tavęs nevadint (ir ką, po velnių, tas žodis reiškia?)), pas kaimynus, klesteli ant taburetės virtuvėj ir pareiškia:
- Teta, duokit ko nors valgyt, nes tėvai į laikraščius sulindę ir namie tik makaronai ir makaronai (dabar jau suprantat, kodėl sprukdavau, ania?).
Nežinau, pamaitino jie tą tėvų dėmesiu nelepinamą vaiką ar ne, bet esmė visai ne čia.
Tos pačios dienos vakaras. Mama:
- Gebuk, ko vakarienei norėsi?
- Makaronų! - atsako Inga taip, lyg nieko skaniau už makaronus išvis nebūtų (auksinis vaikas, nieko nepasakysi - negi dabar atimsi iš tėvų laikraščių skaitymo malonumą?).

Paskui mano meilė makaronams (taip, aš žinau, kad reikia sakyti pasta, bet nelimpa, nors tu ką) kažkur dingo. Įtariu, pasislėpus po etikete „blogi angliavandeniai“ buvo, o paskui išvis pamiršau, jog tokie egzistuoja. Bet šitos meilės tikros būta - niekur ji nepabėgo, kentėjo, laukė, kol vėl atrasta bus. Ir sulaukė.

***

Paprastai, greitai, menkomis sąnaudomis, bet, ką čia slėpti - suveikė. O ir sūris gražiai burbulais sustingo.

Makaronai su sūriu.

2 sočioms arba 3 normalioms porcijoms susirandam:

200 g mėgstamos formos makaronų
80 g arba 4 vokelių amerikietiško arba panašaus į jį sūrio (nors kažkodėl manau, kad pavyktų ir su kitokiu - kada nors pabandysiu)
150 ml pieno
druskos

Procesas:

Pilam į puodą pora litrų vandens, dosniai pasūdom, užverdam, sudedam makaronus. Prieš tai ant etiketės perskaitom, kiek laiko juos virti reiks. Kai lieka kokios 5 minutės iki virimo pabaigos, nedideliam puode užkaičiam pieną. Viena akim vis stebim makaronus - negalima pervirti. Al dente - sako italai. Išvirę, bet dar vos vos kieti turėtų būt, antraip padažas juos koše padarys, o mums to visai nereikia. Tai kai jau makaronai tokie bus - nesikuklinam, nukošiam ir nusivarvėti paliekam.

O kol kas grįžkim prie to kito puodo. Kol jis šyla, išpakuojam sūrį. Kai pienas jau pradeda mažais burbuliukais apie aukštą savo temperatūrą burbuliuot (nesakysiu gi, kad trimituot), sumažinam kaitrą iki minimalios ir dedam sūrį po riekę (jei naudosit kokį nors kitokį - sutarkuokit ir po žiupsnį dėkit), maišom, tirpdom, užvirti neleidžiam. Kai jau visas sūris ištirpo, šilumos šaltinį išjungiam, nusivarvėjusius makaronus į puodą sudedam, gerai išmaišom ir paliekam dešimčiai minučių.

Taip, iš pradžių atrodys, kad viskas čia net labai per skysta. Bet per tą laiką padažas kiek atvės, stingti (dabar susimąsčiau, kad nežinau, kaip kitokio tipo sūriai elgiasi po tokių procedūrų - gal jie visai stingt nebenorės, bet nepabandžius taip ir nesužinosiu) pradės, o ir makaronai - truputį kempinė, šiek tiek sugers. Žodžiu, nepanikuojam, palaukiam, paskui stebimės, kaip gražiai tasai sūris burbulais sustingo (ok, ok, aš stebėjausi, jums nebūtina) ir einam pietaut. Skanaus.

Šaltinis: Segebutės užrašai.

Verdiktas: Man patiko.

Liga, pavasaris ir višta - mylimiausia R. moteris.

2011-03-09T16:59:00.003+02:00

Man atostogos. Daug daug laiko, kurį galėčiau/turėčiau/mirk-gyvenk privalau skirti mokslam ir kurio jiems neskiriu. Užtat susirgau, nors ir labai vėluodama, Hario Poterio manija. Aha, aha, pabandykit jūs, apie skraidančias šluotas ir visokius nematomumo apsiaustus prisiskaitę, į tokį miestą išeit...

Ir dar šis tas - pavasaris atėjo per vieną naktį.

***

Aha, aha, jis tikrai taip, va, būtent taip, ir pasakė. O kai mes susilažinom, kad kitąsyk, t.y., vasarą, kraują iš manęs ims (baisus dalykas – kai buvau gruodžio pradžioje gerų norų vedina puslitrio nuleist, tėškė, kad su tokiu hemoglobinu greičiau jau į sąrašus tų-kuriems, o ne tų-kurie įtrauks), pralaimėjimo atveju turėsiu kepti, cituoju, „nepadoriai kaloringą ir seksualiai šokoladinį tortą“. Taip, man irgi atrodo, kad kažkas jo santykiuose su maistu negerai. Bet mes ne apie tai. Tai va, kadangi lažybas laimėti aš noriu (ne todėl, kad tingiu tortą kept (kept aš niekada netingiu, todėl čia tiesiog paprašyt užtektų), o dėl tos, na, žinot, saldesnės už gryną cukrų pralaimėjusiojo veido išraiškos), reikia kažkaip su geležies trūkumu susitvarkyt. Akivaizdu, kad be mėsos šitai man nepavyko (gal per mažai stengiausi), todėl reikia ją prisijaukinti iš naujo. Ir taip, taip, žinau, tokiais atvejais vištiena gal ir nėra pats geriausias pasirinkimas, bet nuo kažko pradėt gi reikia, ania?

Vištienos ir daržovių apkepas.

2 porcijom susirandam:

300 g vištienos (naudojau šlaunelių mėsą)

šaukštas pomidorų pastos

pora skiltelių česnako

druskos

pipirų

kario prieskonių

vidutinio dydžio morka

pora saujų šaldytų žirnelių

200 g žiedinio kopūsto žiedinų

200 g brokolio žiedynų

nedidelis svogūnas

šaukštas aliejaus

kiaušinis

100 ml grietinėlės (naudojau 5%, bet jūs naudokit ką nors ne taip labai parodiją primenančio)

100 ml pieno

sauja tarkuoto ementalio (galima ir daugiau, galima ir kitokio)

Procesas:

Vištieną susmulkinam nedideliais kubeliais. Pomidorų pastą sumaišom su prieskoniais ir smulkintu česnaku. Visą šitą gėrį pilam ant mėsos, gerai išmaišom ir valandai pamirštam.

Daržoves susmulkinam kaip kam patogu. Užverdam puodą vandens. Tada pagal turimą virtuvės įrangą – vandenį pasūdom ir metam ten daržoves arba sodinam ant puodo tinklelį ir daržoves garinam. Nelabai svarbu iš esmės, nors man garintos visada skaniau. Betgi ne apie mane pakalbėt susirinkom. Po procedūros daržovės turėtų būti jau kaip ir termiškai apdorotos, bet neištižusios – šiuo atveju mažiau yra daugiau. Primenu, kad morkoms reikia trupučio daugiau laiko apminkštėti, o žirneliams – visai mažai, todėl nemeskit visko puodan/į tinklelį vienu metu.

Orkaitė on – 200. Kol kaista keptuvėje aliejus, susmulkinam svogūną. Kepam, kol suminkštės. Tada jam į kompaniją įsiūlom vištieną. Laikas nuo laiko pamaišydami leidžiam pasikaitinti penketą minučių, na, kol apkeps dailiai iš visų pusių. Tuo metu kita ranka išplakam kiaušinį su pienu ir grietinėle. Pasūdom ir papipirinam šitą reikalą atsižvelgdami į tai, kiek ko į vištieną dėjom ir ar daug sūrio šaldytuve gyvena. Kadangi aš vištienai piprų ir kario nepagailėjau, o sūrio teturėjau niekingą saujelę, šiek tiek pasūdžiau.

O toliau viskas labai paprasta. Kepimo indą (neimkit labai didelio, ne armijai gaminat) ištepam aliejum/išklojam kepimo popierium. Dedam ten daržoves ir vištieną.
Sumaišom. Užpilam plakiniu, pabarstom sūriu ir darsyk permaišom. Delnu kiek suspaudžiam paviršių ir šaunam orkaitėn. Kepam, kol visa ta košė pavirsta kažkuo kiek kietesniu, o paviršius vos vos apskrunda. Labai sveikintina procesui į pabaigą einant visą reikalą dar kartą sūriu pabarstyt, jei jo turit, žinoma. Maniškis, kaip minėjau, baigėsi, tai šitos dalies teko atsisakyti, o iškepė per pusvalandį. Burokėlių salotos čia labai tinka. Tiek prie apkepo, tiek prie žemo hemoglobino. Skanaus.

Verdiktas: Viskas būtų gerai, jei būčiau turėjus mentelę, su kuria būtų pavykę dailiai šitą reikalą išimt. Ta prasme, aha, aha, su virtuvės rakandais čia labai liūdna, o mano studentiška kišenė dėl keleto mėnesių... Patys supratot. Anyway, gal ir visai nesunku bus prie tos mėsos iš naujo priprast.

O gal geriau tiesiog apie blynus.

2011-03-07T21:55:00.004+02:00

***

Aha, va taip va iš karto apie blynus ir pakalbėsim. Užgavėnės gi. Jau esu minėjus, kad su blynais problemų neturiu – kažkaip sugebėjau perkąst kepimo paslaptį, tešlą kiekvienąsyk suimprovizuot pagal šaldytuvo turinį sėkmingai ir gaut teisingą rezultatą. Aha, kuklumas manęs gal ir nepuošia, bet ką aš dabar galiu padaryti? Ogi štai ką – papasakot ir jums, kur toji nenuviliančių blynų paslaptis. Viskas čia labai paprasta – rūgusio pieno produktas, kepimo milteliai ir lydytas sviestas (ginkdie, nesakau, kad blynai be šito viso nepavyks ar bus mažiau geri – blynas jau pats savaime baisiai universalus reikalas, šituo vadovaujuosi, kai reikia užtikrintų pusryčių iš neaišku-kas-ten-šaldytuve-gyvena). Aj, dar sausa keptuvė ir kantrybės šiek tiek. Arba dvi keptuvės – tada nereikia galvot, kaip laiką užmušinėt, kol apverst ar naują partiją kepimui paduot reiks. Proporcijos... Am, am. Va, čia ir yra tai, ką kiekvienam suvokti pačiam reikia ir nieko nebepagelbėsiu (nū kaip ne, kaip ne, įmesiu receptą vieną-kitą ir...). Aišku, jei turim daug laiko ir tinkamus virtuvės rakandus (cha, cha, o būna, gyvenimas priverčia suvokt, kad mikseris ar sietelis primityvusis nėra būtini virtuvės atributai – ta prasme, žmonės ir be jų išgyvena kažkaip iš bado nenumirdami), labai sveikintinas yra baltymų plakimas atskirai ir miltų persijojimas bent kartą, o dar geriau – kokius net tris. Taip, taip, suprantu, tam reikia ūpo ir neturėt ką veikt, betgi visaip pasitaiko.

Mąsčiau mąsčiau, ką čia blogo skaitytojui tokia proga iškept ir nieko doro man primąstyti nepavyko. Norėjau kept lietinius su kokius nors paturbintu įdaru, bet paskui pagalvojau, kad ar nebus taip, jog kepsiu lietinius, ateis lenkas ir pareikš, kad ooo, naliesniki, o madagaskarietis tėkš, kad crepes (jis jau ilgai čia gyvena, per ilgai), ir taip paskui visai neaišku bus, ką mes ten iš tikrųjų valgom ir kaip man visa tai dabar aprašyt teisingai? Jau buvau beveik sumąsčius orkaitėj keptą kokosinį-obuolinį blyną, kurio receptą nužiūrėjau vienoj knygoj, bet va, papasakojau apie morkų pyragą, pasitelkusi visą savo saviįtaiga užmušiau mintį, kad dar truputis ir būsiu natūraliai oranžinės odos savininkė ir... Skeptiškai į mane mano vyrai žiūrėjo, kai pareiškiau, jog šįryt pusryčius statau aš, ir pradėjau morkas tarkuot. Tyčiojosi visaip negražiai. Aš, žinoma, netylėjau ir atgal kandau – ko judu verti, jei durų trečia diena sutvarkyt nesugebat (o čia labai juokingas dalykas, iš tikrųjų. Pabundu vieną rytą ir jau ketinu šliaužt lauk parūkyt (mažinu, mažinu, mesti, pasirodo, ne taip paprasta, kaip tikėjausi), o durų rankena kabo kaip kokia palaida merga. Spynos liežuvėlis (ar kaip ten tas daiktas vadinasi), žinoma, tvirtai užsifiksavęs ir nė judėt neketina. Atsinešu raktus, bet, o ironija, iš vidaus mūsų durys, pasirodo, išvis nesirakina (čia kita juokinga istorija – iš lauko rankenos išvis nėra ir kaskart norit atidaryt duris reikia kišti ranktą į spyną ir užsukti iki galo, tada durys atsidaro ir gali įeiti – nors nėra taip blogai, visai nereikia mąstyti, ar nepamiršai užrakinti durų išeidama). Tai va, gerai, kad pirmam aukšte gyvenu. Algoritmas buvo toks: išlipi per langą, atsidarai duris iš lauko pusės, jas privėrusi eini uždaryti lango, o tada jau visai kaip žmogus oriai išeini parūkyt/į miestą (aha, o sakiau, apie blynus)). Viskas baigėsi, žinoma, taip, kaip ir turėjo baigtis – paglostę pilvus jie pakeitė rankeną ir pasakė, kad labai nepyktų, jei tokie pusryčiai tradicija virstų. Cha, norėtumėt.

Kokosiniai morkų blyneliai.

4 porcijoms (kiek didesnėms nei čia parodyta) susirandam:

4 vidutines morkas (~400 g)

2 kiaušinius

4 šaukštus cukraus

250 g natūralaus jogurto

5 šaukštus kokoso drožlių

50 g sviesto

šaukštelį kepimo miltelių

cinamono

žiupsnelį druskos

~300 ml miltų

Procesas:

Išlydom sviestą. Devyniais atvejais iš dešimties sviestą visada reikia lydyti proceso pradžioje, kad nebūtų per karštas, kai pilti reiks, ir blynai/kitas kepinys kiaušiniene nepavirstų. Nulupam ir smulkia, bet ne pačia smulkiausia (na, ta, kur puskiečiai sūriai tarkuojami), tarka sutarkuojam morkas. Kiaušinius išplakam su cukrum. Kadangi plakiau šakute, tai ir jums mikserio traukti neverta – šluotelė paprastoji čia labai praverstų. Vos kiek suputoja ir gana.

Įmaišom jogurtą, morkas, kokoso drožles. O paskui dar ir sviestą. Visus likusius produktus būtų labai gerai sumaišyti kitame dubenyje ir tada skystąją (sąlyginai, sąlyginai, pati žinau, kad morkos ir kitokios priemaišos nelabai ką su skysčiais bendro turi) masę į miltus pilti, o ne atvirkščiai. Bet iš esmės, nieko blogo nenutiks, jei visus birius produktus, po to, kai cukrus jau kiaušiniuose aptirpęs, suversit bet kokia tvarka – blynai vis tiek pavyks, tik maišyti, kol miltų gumuliukų neliks, kokia minute ilgiau reiks.

Tai va, kai jau turim tokią visai neaiškią potirštę tešlą ir visai nepanašu, kad iš to kas nors išeis, paliekam 15 minučių bręsti – miltams ir kokoso drožlėms kiek pabrinkti reikia. Įkaitinam keptuvę (arba dvi), kaitrą sumažinam iki kone minimalios (paskui, jei matysit, kad ir su didesne keps gerai, niekas padidinti nedraus), dedam po šaukštą tešlos, ją kiek paplojam/paskleidžiam, kad blynas plonesnis pavyktų ir kepam, kol paviršius išdžiūsta ir mažos skylutės viršuje rastis pradeda. Apverčiam. Jei kaitra tinkama, blynas bus švelniai rusvas (žinau, kad iš esmės jis oranžinis, bet juk jūs suprantat, ką aš noriu pasakyt). Jei yra ne taip – iš naujo reguliuojam kaitrą. Kita blyno pusė kepa kiek trumpiau, todėl neužsižiopsom.

Tinka valgyti su bet kuo ir bet kaip. Bet mums labai gerai abrikosų džemas čia į kompaniją įsipaišė. Skanaus.

***

Perskaičiau, ką parašiau. Nežinau, gal jau vertėtų sunerimt dėl mano psichinio stabilumo. Lenkui ir madagaskariečiui, ta prasme.

Kalėjimas ir nenufotografuotas morkų pyragas, kurį mylėjo barakas.

2011-03-04T17:23:00.003+02:00

Aš spąstuose.

Bėgau Prancūzijon nuo savęs. Aha, aha, labai protinga - bėgti nuo savęs į ten, kur būsi visiškai viena. Bet aš naiviai tikėjau, kad stresas, naujos pažintys, pavasaris ir visa kita padės man užsimiršti ir aš su ta ragana pagaliau susitaikysiu. Keista, bet pora savaičių tai veikė - žiežula buvo likusi Lyono traukinių stoty. Paskui ji grįžo, atsisėdo šalia ir nebesitraukė. Man neliko nieko kito, kaip pradėti su ja kalbėtis, nes nuo savęs pas draugus neišeisi.

Aš žinau, kuo noriu būti užaugusi. Ir, pasirodo, žinau jau seniai, tik nedrįsau sau to pripažinti. Nesugebėjau garsiai pasakyt, kad taip, prieš tuos du su puse metų aš suklydau. Bjauriausia, kad kažkur giliai giliai šitai buvo aišku nuo pat pirmo kurso. Bet, c'mon, kaip tu čia dabar tokia protinga ir suklydai, ne, ne, ne, negalima. Ir aš ėjau toliau. O kadangi boba su charakteriu, tai va - nuėjau iki varliaėdžių. Taip suklysdama dar kartą.

Ką turiu dabar?

Pirmąkart gyvenime man klaikiai nesiseka su mokslais. Sėdėdama paskaitose ir klausydama, kaip jie ten kvaksi apie mesure finie, piešiu scenarijus, kaip grįšiu į Lietuvą visiškai sutryptu ego ir su krūva skolų. Tai mokykis, moterie. Aha, aha. Bandau. Atsisėdu ir va, dabar jau mokysiuos. Pasijuntu bukiausiu padaru dešimties kilometrų spinduliu (aha, aha, čia ta pati, kuri VU labai drąsiai į cum laude pretendavo), mane apima panika ir suintensyvėja noras viską mesti, grįžti namo ir bent jau pabandyt pasivyt svajonę. Bet negaliu. Reikia diplomo, o kitos progos gauti nemokamą jau nebeturėsiu. Aišku, galima grįžus akademines pasiimti, pagrindžiant kokia psichiniu sutrikimu (oj, šitų dar ir paskolinti galiu, jei reikia, tik pasisakykit), pabandyti įgyvendint svajonę, o paskui ramiai ir reikalus su MIFu sutvarkyt. Bet čia įsikiša toks buitinis dalykas - pinigai. Gyventi Prancūzijoje kainuoja, pati kelionė irgi nebuvo už dyką. Tam gavau stipendiją. Neišbuvus čia trijų mėnesių, ją privalėčiau grąžinti (išbuvus - klausimas būtų svarstomas). Tokį smūgį mano piniginė gal ir pakeltų, bet mano svajonei irgi reikia šiek tiek finansavimo. Vienkartinio tokio, bet reikia. Nekalbu apie tai, kad šituo atveju baisiai nuvilčiau visus tuos, kurie manim tikėjo ir kurių tikėjimas svarbus - o čia dar vienas kirtis rimbu per smegenėles (a girdž, gaudžia! ;D ). Tai va, ir sėdžiu dabar tokia - nei pririšta, nei paleista. Viena su savo klaidomis. Ir net nusigerti nėra su kuo šita būties gėla dalinantis - nežinau gi aš, kaip pasakyti gelia prancūziškai.

Ir dar vienas labai baisus dalykas - žmonės kalba, kad erasmus'as - ojojoj, kokia nereali visaip kaip teigiama patirtis. Ir mane žlugdo net ne tai, kad viskas, ką teigiamo čia patiriu - senojo pasaulio sugriovimas. Kur kas baisiau yra suvokti, kad aš, užsidirbusi tokią galimybę, nesugebu ja pasinaudoti tinkamai. Vėl fail'as. Ir manęs nenustoja persekioti mintis, kad aš gyvenu kažkaip ne taip.

Ir ne, šitą įrašą rašė ne depresuotas vaikas, mamos pasiilgęs. Ir ne PMSas man. Čia, žinokit, vadinama keliu į susitaikymą su savim ir pasauliu. Muahahaha.

***

Kuičiausi juodraščiuose, ieškodama blogo skaitytojui ko nors saldaus ir nuodėmingo. Radau. Susvertas, aprašytas, bėda - nė vienos nuotraukos, kuri blogan tiktų (nedėsiu gi tokios, kur panelė A. prisimerkusi kažką pasakoja, pyrago gabalą rankoj laikydama, ania?). Ironiškiausia, kad vienu metu tai buvo barako mylimiausias - kepdavau kone kaskart prieš Vilniun važiuodama. Žodžio, nepyk, mielas užklystantysis, arba be nuotraukos, arba toliau saldumynų badas. Šitą klaidą būtinai kada nors ištaisysiu, žinoma.

Morkų pyragas.

Vienai 25x40 cm formai susirandam ir iš rūsio atsinešam:

1,2 kg morkų
550 g cukraus
100 g grietinės
4 kiaušiniai
100 g sviesto
425 g miltų
šaukštelis cinamono
šaukštelis vanilinio cukraus pudros
2 labai kupini šaukšteliai kepimų miltelių

Procesas:

Morkas nuskutame (lieka koks kilogramas) ir sutarkuojame per smulkiausią turimą tarką. Geriausiai tam tinka bulvių tarkavimo mašina, na, toji, kuria bulvės kugeliui tarkuojamos. Šitaip sutaupoma energijos ir kraujo (aš, pvz, nemoku nenusitarkuoti pirštų). Tik čia kita problema iškyla - reikia nebijoti to aparato. Nežinau kodėl, bet nuo vaikystės bulvių tarkavimo mašinos keliamas garsas mano širdį priverčia greičiau plakt. Ir ne, ne, tarkuotų bulvių patiekalų niekada nedievinau, todėl ne nuo minties, kad, va, skanūs pietūs bus, šitas pulso sutankėjimas įvykdavo. Bet grįžkim prie pyrago. Kai jau morkos sutarkuotos - įvertinam jų sultingumą. Jei iškart sultys skiriasi, tai pora šimtų mililitrų nusunkiam ir išgeriam. Bet šiemet morkos kažkokios sausos, todėl man to daryti neprireikė. Užpilam cukrum ir paliekam kokiam pusvalandžiui. Baltoji mirtis ištirps, morkos savo syvus išleis. Išplauti indus ar susitvarstyti nutarkuotus pirštus šituo laiko momentu galima. Praėjus pusvalandžiui ar kiek ten užtrukot/kantrybės turėjot, įjungiam orkaitę - 170 ir ištirpdom sviestą (ačiū, mikrobange). Kol jis vėsta, į dubenį pas morkas keliauja grietinė. Išmaišom. Kiaušinių tryniai (jei skubat ar labai labai tingit žaist su baltymais paskui, dėkit ne tik trynius). Nuoširdžiau išmaišom. Sviestas. Maišom, maišom, maišom. Cinamonas, vanilinis cukrus, kepimo milteliai, miltai - in. Dabar jau darbuojamės tol, kol masėje nebelieka miltų gumulėlių. Nuvejam skepticizmą, taip, iš šitos neaiškios oranžinės masės tikrai tikrai pyragas išeis. Išplakam baltymus iki standžių putų ir į tešlą atsargiai įmaišom. Kepimo formą išklojam specialiai jai skirtais patalais, supilam masę ir šaunam į orkaitę. Kepam, kol prie medinio pagaliuko, vidun įkišto, niekas nebeprilimpa. Traukiam ir valgom. Arba laukiam, kol atvės. Gerai visoks. Karštas - netgi pavojingai gerai.

Labai jau nykus tas įrašas be nuotraukos. Labai labai. Daugiau taip nedarysiu.

Iš ilgesio visa tai ir egiptietiškas lęšių greitukas.

2011-02-27T17:08:00.003+02:00

Aha, aha. Ten kažkur giliai jau seniai krebždėjo, bet sėkmingai užmušinėjau. Ne, negalima, sugriūsi visiškai. Bet šiandien gavau smūgį į paširdžius ir aš oficialiai leidžiu sau išrėkti, kad, o mieli mano, PASIILGAU!

Namų, pokalbių, muzikos, kvailiojimo, juoko, ašarų, kelionių dviaukščiu į Kauną ir kem penktu į Kamčiatką, arbatos gėrimo, kartais su mažais pertrūkiais trunkančio visą dieną, susirinkimų bloke, padrąsinimų, ką nors pasveikinti su gimtadieniu, balkono, voro, net katino, kurio šiaip pakęsti negaliu, didlaukio stotelės, vairuoti, kepti kam nors pyragą, žinojimo, kad visada rasiu petį, kai sunku, pošlinimo, patarimų, spyrio užpakalin... Summa summarum, tų, kuriuos myliu.

P.S. Dėl retai rašomų laiškų... Am, kai šitas gyvenime pasimetęs vaikas vėl protą atgaus, šitą klaidą taisys, o kol kas - atsiprašau.

***

Mano namiokės pasielgė labai niekšiškai. Viena mėnesį atlikinės praktiką kitam mieste, kita išsikraustė. Ir paliko mane vieną moteriškąjį flangą namuose palaikyti. Aha, aha, myli jie mane, bet nebėra su kuo susižvalgyti ir tvirtai žinoti, kad tuo pat metu dar kažkas pagalvojo: vyrai... Bet aš ne apie tai. Turėjau tokią sugyventinę, Dhalia vardu (tarti - Dalia (!)). Kadais jai Egipte gyventi teko. Nieko keisto, kai geriau pagalvoji - egiptietė gi. Ji niekada niekam neturėdavo laiko, nieko nespėdavo ir visur skubėdavo. O kai labai pasiilgdavo namų, virdavo lęšius.

Daržovių ir lęšių troškinys.

2 porcijom susirandam:

100 g žaliųjų lęšių
500 g mėgstamų šaldytų daržovių (aišku, šviežios geriau, bet šitai smarkiai kerta per apsukas)*
1-2 šaukštų grietinės
šaukšo pomidorų pastos
poros skiltelių česnako
druskos
pipirų
šaukštelio kario prieskonių
aitriosios paprikos miltelių

Procesas:

Lęšius perplaunam, sudedam į puodą, užpilam vandeniu, dosniai pasūdom, užkaičiam ir einam į dušą/persirengt/dar kokį velnią, kuriam neturim laiko. Praėjus 10 minučių nuo užvirimo (kadangi tuo metu buvom duše, tai tik intuityviai nujaučiam, kada išvis tam puode kokie nors procesai vyko) sudedam daržoves ir einam plaukų džiovintis.

O paskui tikrinam, išvirė ar dar ne. Ko gero, dar minutės kitos trūksta, todėl nulupam ir susmulkinam česnaką, iš šaldytuvo išsitraukiam grietinę ir pomidorų tyrę, prieskonius susirandam. Puodo turinį nukošiam, pasilikdami pora šaukštų nuoviro tirštumo reguliavimo tikslais, vėl statom ant viryklės, sudėdami ten viską, ką pasiruošę buvom (galit ir dar ką nors pridėt (kokį gabalą šaldytuve užsilikusios keptos vištos nuo vakar pietų), ne mano reikalas, žinoma), nuoširdžiai išmaišom, patroškinam penketą minučių arba kol tirštumas tenkins, paragaujam, kaip reikalai su prieskoniais, jei prasti - sutvarkom. Paliekam minutei pailsėt ir einam valgyt. Tik, įspėju, net greitą maistą reikia valgyti lėtai!

*Šviežių daržovių atveju dėti jas į puodą atsižvelgiant, kad lęšiai išverda per 20-25 minutes

Verdiktas: Gėris.

***

Žydrumos čionai daugiau nei juodo.

Čia gi foodblog'as, projektai ir sriuba Madagaskaro tema.

2011-02-19T16:28:00.003+02:00

Todėl pakalbėkim apie maistą.

Greitai. Todėl parduotuvių lentynos grūste užgrūstos greito paruošimo makaronais, ryžiais, užpilamomis sriubomis, šaldikliai pilni šaldytų bulvyčių, picų, tartų, daržovių-mėsos-sūrio pyragų, o šaldytuvai – jau suformuotų kotletų ir džiuvėsėliuos voliotų kepsnių. Aha, sakysit, baisaus čia dalyko, lyg Lietuvoje būtų kitaip. Norit tikėkit, mieli mano, norit – ne, bet mums dar ohoho kaip toli iki tokių mastų. O gatvėse apstu užkandinių, kurių pavadinime devyniais iš dešimties atvejų rasi žodį „rapide“ (kva kva kva, greitai, kva). Be to, jiems labai sunku su duona. O fromage blanc iki padorios varškės kaip man iki namų (nors idealiai tiktų pyragams). Nekalbu apie tai, kad puskilis avižinių dribsnių čia kainuoja penkis eurus. Kaina už ekologiją. O neekologiškų – nėra. (nors Julė sakė, kad turėtų būt, kitąsyk apsipirkti su akiniais eisiu). Grikius galima nebent sapnuot.

Bet yra čia ir gerų dalykų. Sūrio, pvz. Ir dar sūrio, sūrio su sūriu ir vėl sūrio. Kokios tik nori konsistencijos, su kokiu tik nori pelėsiu, kokio beįsigeisi riebumo, kiekvieno pieningo gyvulio. Ir, žinoma, kepiniai. Patissiere ant kiekvieno kampo. Šviežios bagetės, kruasanai, kuriuos valgant neišeina neprisimerkti iš malonumo (kai grįšiu į Lietuvą, nepasiduosiu, kol pati tokių kepti neišmoksiu (aha, aha, mėgstu iššūkius)), o kvapai, kvapai! Ir šokoladas. Nepadorus pasirinkimas. Padoriomis kainomis, tarp kitko. Ir vynas. Daug pigaus, bet labai tinkamo vartoti vyno.

Žodžiu, viskas čia būtų gal ir visai neblogai, jei tik būtų su kuo tą vyną ant kokio kalno apie gyvenimą plepant gert. Tai arba man reikia greičiau prancūziškai padoriai kalbėt pradėt, arba, o mylimieji, lėktuvo bilietus iki Lyono į abi puses už 600-700 lietuviškų pinigų įsigyt galima, o ten – pasitiksiu, į savo kuklų būstą parsitempsiu ir netgi savo lovą paskolinsiu, tik einam to vyno, ką? (nors tokiu atveju jo pigiu vadinti jau nebeišeis, ania?)

***

Aš čia taip pagalvojau nemigos kankinama kažkurią naktį: vasarą neturėsiu darbo (nors jau visai laikas būtų nustot veltėdžiaut), todėl turėsiu laisvo laiko, virtuvę su padoria įranga ir valgančiųjų. Kadangi toji panelė mane lanko kasnakt, tai kaip šituo pasinaudoti net tris būdus suradau. Ir tik tu, mielas blogo skaitytojau, nuspręsi, kuris iš jų būtų įdomiausias.

„Paruošk brolį gyvenimui“. O situacija tokia - mano mylimas baigia mokykla šiemet ir, žinoma, šiltą namų lizdelį palieka. Bėda su juo ta, kad į virtuvę ateina tik pavalgyti. Bijau, kad po pusmečio ten užsukęs lėkštės su garuojančiais pietumis gali ir neberasti. O ir mamos kankinti sekmadieniniais kotletų kepimais visai savaitei neleisiu. Taigi, idėja paprasta: pateikiami paprasti/greitai pagaminami/studentiški (suprask, be triumų ir trijų spalvų pelėsinio sūrio) kasdieniškų patiekalų receptai, su išsamia instrukcija: kas, kaip, kodėl ir kur. Ir krūva patarimų, padėsiančių su virtuve susipykusiam karo kirvį užkasti. Galų gale, gi niekas negimė ryžius teisingai išvirt mokėdamas, ania?

„Klaaaaasė“. Arba klasika klasiškai. Gaminami tūlam girdėti patiekalai, pvz., creme brule arba balandėliai. Blogo autorė kankina googlą beigi visokio plauko kulinarines knygas, paskui informaciją susistemina, pateikia trumpą istoriją, įdomių faktų, gal net anekdotą kokį, pagamina pagal autentiškiausią rastą receptą, papasakoja apie galimas variacijas ir net kokios kaimynės Zosės paklausia, ką ji apie visa tai mananti (ne apie projektą, apie balandėlius).

„Pakalbink blogerį“. Čia toks „Blogeris irgi žmogus“ tęsinys. Išsirenku blogą, susisiekiu su jo autoriumi, jam sutikus dalyvauti, pateikiu visai neaišku kokio ilgio klausimyną apie maistą, gyvenimą ir nykstančią baltųjų meškų populiaciją. Po kurio laiko pasirodo įrašas su blogo pristatymu, interviu su autoriumi ir tik man vienai žinomu būdu pasirinktu bei pagamintu patiekalu, kurio receptą tame tinklaraštyje aptikti galima. Dalyvauti kviečiami tiek visiems gerai žinomi ir mylimi, tiek galbūt dar neatrasti ar visai švieži blogeriai.

Taigi, o mielas, dabar susirandi dešinėje, va ten, viršutiniam kampe, apklausą ir pasirenki labiausiai sužavėjusią (arba mažiausiai peiktiną) projekto idėją. Balsuojama iki kovo pabaigos. Tuomet aš iki galo subrandinu idėją ir pradedu paruošiamuosius darbus. Pirmieji įrašai pasirodys birželį. Nelik abejingas.

***

O paskui aš dar truputį pagalvojau – tokiam tautų katile gyvenu, gėda būtų tuo blogo vardan nepasinaudot. Tai aš ir naudojuosi. Turiu tokį namioooką, Joharivola (tarti – Žuary) vardu. Madagaskarietis, geologas doktorantas, draugiškas ir labai lietuviškai moka mano vardą ištart. Nes, nū, kaip kitaip paaiškint, kodėl tik jam šūktelėjus mane vardu galima išgirst tokį refleksyvų „kąąąąąą?“, a? Su virtuve jis pykstasi. Anądien kepdamas savo kepsnį tiesiai iš šaldiklio sugebėjo keptuvę padegti, o ryžiai jam dažnai prisvyla. Todėl gauti kokį nors autentišką receptą... Na, suprantat patys. Bet, bet, bet, Žuary, kokį mamos patiekalą mėgai labiausiai? Sriubą? Kokią sriubą? Pupelės, ryžiai, bulvės, morkos, pomidorai, kitos daržovės ir aštru, būtinai aštru, minėjau ryžius?

Sriuba, kvepianti Madagaskaru.

4 porcijoms susirandam:

75 g pupelių

1 l mėgstamo sultinio

pora saujelių ryžių

dvi vidutinio dydžio bulves

pora morkų

pusę galvos brokolio

100 g šaldytų smulkintų špinatų

pora šaukštų aliejaus

svogūną

dvi česnako skilteles

milžinišką pomidorą arba du normalius

pusę šaukštelio cukraus

druskos, pipirų

aitriosios paprikos miltelių

kumino

tarkuoto ementalio ar kito kietojo sūrio

Procesas:

Pupeles užmerkiam bent jau iš ryto, jei tokių pietų norėsim. Pusantros valandos iki to momento, kai jau valgyti reiks, vandenį nuo pupelių nupilam, įpilam kito ir kokią valandą ant posilpnies ugnies verdam. Kai jau matom, kad visai nedaug toms pupelėms iki pilnos laimės (oj, gero skonio) trūksta, vandenį nupilam, užpilam sultiniu ir leidžiam užvirti. Kol šitas procesas pagreitį įgaus, nulupam ir supjaustom bulves ir morkas. Patogaus valgymui dydžio gabalėliais.

Šitą gėrį kartu su ryžiais į puodą pas pupeles, o mes nulupam svogūną ir česnaką. Supjaustom smulkiai. Keptuvėje įkatinam aliejų, sudedam svogūnus. Leidžiam jiems tapti permatomais, o per tą laiką susmulkinam pomidorą ir į sriubos puodą špinatus susdedam. Kai jau svogūnai tinkami, dedam smulkintą česnaką, pakepam pusę minutės, dedam pomidorus ir cukrų, sumažinam kaitrą ir patroškinam, kiek netingim. Nū, kokias 7-8 minutes.

Per tą laiką brokolį suskaldom žiedynais. Ir į sriubą. Visą keptuvės turinį, kai jau galima, irgi. Druskos, pipirų, aitriosios paprikos (dosniai), kumino – pagal pomėgius. Sriuba jau toks dalykas, nieko čia labai konkrečiai nenurodysi, nes visai neaišku, koks sultinys buvo, kaip (ne)tingėta daržoves pjaustyt ir taip toliau, ir panašiai, ir visaip kaip kitaip. Žodžiu, ragaujam. Kai jau visos daržovės valgomos, o ryžiams perkąsti nereikia daugiau energijos nei kalorijomis iš jų gaunama – išvirė. Paliekam kokioms 5 minutėms pailsėt. Tiekiam su žiupsniu tarkuoto sūrio. Nors, sako, gerai ir be jo. Skanaus.

Verdiktas: Paragavo. Sakė, beveik kaip mamos. Liepė jai nesakyti, bet gal net truputį geriau (dėl sūrio, viskas dėl sūrio!). O paskui žiūrėjo nuotraukas bloge, bedė pirštu į Raffaello ir pasakė, kada jo gimtadienis.

Neeilinės dienos eilinės ir, žinoma, pietūs prancūziškai.

2011-02-12T18:43:00.005+02:00

6:00. Suskamba žadintuvas. O man jau buvo veik pavykę užmigti. Šliaužiu į virtuvę. Salut, ma amie, water? Jam šįryt irgi nelengva. Vakar sužinojo, jog mažina etatus, jis – šviežiausias darbuotojas, todėl į tą skylę su airišku alum ir aplink barą besitrinančiu šunim ėjom dviese. Užkaičiu puodą su vandeniu ir, išsitraukusi vienintelį spintelėje gyvenantį puodelį (jokių virdulių ir vien stiklinės), akimis ieškau kavos ir mintimis bandau prisijaukinti dieną.

7:00. Užtrenkiu duris ir išeinu į tamsą. Trisdešimt penki laipteliai žemyn, viena nuokalnė ir keturi kilometrai į kalną. Rodos, jau radau patogiausią perėjų kombinaciją, o iš kepyklėlės pusiaukelėj visada skaniai kvepia. Kai po keturiasdešimt penkių minučių pasiekiu tikslą, dangus Alpių priekalnėse būna rausvas. Žvilgsnis į tolį ir šypsena. Šiaip sau.

8:00. Dviejų valandų paskaitai kalba, kurią suprantu kur kas prasčiau nei maniau prieš mėnesį, nusiteikta. Bet šiandien jau geriau nei vakar. O po paskaitos nedrąsiai ant stalo padedamas lapas. Mes tau kai ką turim, manėm, jog bus sudėtinga visus tuos sutrumpinimus ir žymėjimus perprast, tai viską surašėm. Dėl jūsų tikra nesu, bet man šitai pasirodė baisiai miela. O paskui dar dvi valandos. Ir patarimas įsigyti skriestuvą. Nes trečiam kurse jis, pasirodo, ohoho, kaip reikalingas. Gi geometrija! Ir visai nesvarbu, kad VU man nė pieštuko neprireikė.

12:15. Kadangi nuo ryto iki vakaro dvi dienas jau atsikankinau, galima eit namo. Išeinu į lauką ir įkvepiu pavasario. Plius penkiolika juk galima taip ir vasario vidury vadinti, ania? Aš buvau nustojus šypsotis?

13:00. Atsakau į kaimyno pasisveikinimą, jis bando mane kalbinti, mums sekasi sunkiai, todėl tiesiog palinkiu geros dienos ir atrakinu namų duris. Qu‘est-ce que je peux manger? Kuskuso kaina čia žavi. O ir laikas spaudžia. Viena ranka skype‘indama, kita šakutę laikydama, visai nepykstu ant gyvenimo.

14:00. Man reikia studento pažymėjimo. Pora kilometrų prancūzišku gedo prospektu, trys parduotuvėlės, kuriose gražiai blizga, keletas bonjour gatvėje ir labadiena, teta, a, angliškai nekalbat, ok, galim pabandyt prancūziškai, aj, je compris, je compris, merci beaucoup, ir aš jau ten, kur man reikia. Ta japonė, su kuria vakar sėkmingai bendravo mano namiooookas (jeigu kambariu daliniesi su kambarioku, tai namu...), kai, atsisveikinusi su savo naujais draugais, pasiūliau jam keliauti namo, irgi čia. Koks mažas pasaul... Saint-Etienne‘as. O tu su savo vaikinu penktadienį ateisit? Vaikinu? Tu sakei: let‘s go home, mon cher. Muahahaha. Aj, tik kartu gyvenat. O judviejų gimtoji kalba ta pati? Lietuva gi netoli Lenkijos. Studento pažymėjimo gamyba čia trunka 20 minučių. Ir mano maistas baigėsi. Man patinka, kai kilogramas Camembert'o kainuoja penkiolika litų. Ir kad nelabai mėgstu mėsą. Tik dar ir avižinių dribsnių galėtumėt turėt.

17:30. Ties aštuonioliktu laipteliu viršun kažkoks vyras pareiškia norą su manim bent pora minučių pasikalbėt apie gyvenimą, nes aš labai graži (ot skonio neturėjimas, ania?). Jis irgi toks nieko, bet, atleisk, mielas mano, tokio pokalbio idėja nežavi. Be to, ana tas, kuris sveikinosi prieš septynias minutes, labiau grieko vertas buvo. Tik šitas, bjaurybė, atkaklus. Džiaugiuosi, kad pavyksta atsiplėšti per dvidešimt metrų ir įsmukti kiemų labarintan, vendančiam namo. Užtrenkiu duris. Kava. Man reikia kavos.

20:00. Kokia aš šaunuolė, kad prisiverčiau bent pradėt aiškintis, ką mokausi. Bet einam geriau ko nors vakarienei paieškot, ką? O, lab, tpfu, salut, Joharivola, ca va? Na, šita ketveriukė gal ir netokia sava kaip toji Vilniuje, bet tas bruzdesys virtuvėje vakarais, kai penki skirtingų kultūrų, interesų ir amžiaus žmonės randa bendrą kalbą (anglų-prancūzų-gestų mišinys), jau po truputį tampa mano. Pora valandų komunikavimo su tais, kurie šalia, ir tais, kurie už 2000 km, ir aš išsunkta kaip citrina.

23:00. Lova.

00:00. Eičiau ką nors veikti, bet jėgų – apvalus nulis, o ir mąstau kaip per vatą.

01:00. Pagaliau užsnūstu. Dar vienai trumpai ir neramiai nakčiai, persmelktai košmarų su maža humoro doze. Juk negali viskas būti tik gerai, ar ne? Kažkur tarp antro ir trečio sapno dar spėjau pamąstyti, kad man patinka gyvenimas. Pagaliau patinka.

***

O šeštadieniais aš net randu laiko pasigaminti kiek daugiau dėmesio ir laiko reikalaujančius pietus (ne per 5, o per visas 25 minutes). Pietus prancūziškai.

Spaghetti su pievagrybiais ir Camembert'u.

2 porcijoms susirandam:

150-200 g mėgstamų spaghetti

gabalėlį sviesto

svogūną

200 g pievagrybių

100 ml grietinėlės (naudojau 12% riebumo)

75 g camemberto

druskos, pipirų

Procesas:

Užkaičiam vandenį pastai, druskos nepagailim. Susmulkinam svogūnus ir pievagrybius. Sviestą išlydom ir suberiam ten pastaruosius pasikaitinti. Nekaitriai, pamažėl įgaunant auksinį atspalvį. Vanduo jau užvirė, sudedam spaghetti. Kažkur šiuo metu reikėtų atrasti laisvo laiko sūrio susmulkinimui. Aha, procesas ne iš smagiausių, limpa viskas, bet kaip nors supjaustom.

Kai jau grybai auksinės spalvos, pilam grietinėlę, nuolat intensyviai maišydami pakaitinam kokią minutę. Išjungiam ir žiūrim, kaip spaghetti sekasi. Šitie turėtų būti vos vos kietoki, bet jau išvirę. Dėmesio. Prieš nukošdami pastą, pasisemiam pusę stiklinės nuoviro, padažui reiks. Ir viską į keptuvę pas grybus. Silpnai kaitinant priverčiam padažą įsimylėt spagetti ir leidžiam nereikalingam skysčiui išgaruoti. Kiek mums jo nereikia – sprendžiam patys, savarankiškai. Sūris, druska, pipirai. Išmaišom, paragaujam, kaitrą išjungiam ir paliekam pailsėti penkioms minutėms mažiausiai, kad visi lydymosi, brandos ir panašūs procesai įvykti spėtų. Skanaus.

Šaltinis: fantazija, įkvėpta vaizdų virtuvėje, kai vienintelė tikra šitų namų prancūzė vakarienei ryžius gamino.

Verdiktas: Nežinau, kaip jūs, bet aš nebeturiu laiko galvoti apie kalorijas. Nors, kita vertus, jei ten jų ir buvo, šitas derinys baisiai to vertas.

Išvažiuoju ir tortas pirmasis.

2011-01-23T01:11:00.003+02:00

Negaliu užmigti. Lėktuvas į naujos savęs lipdymą po dešimties valandų ir man taip biškį truputuką ojėzusmarija kaip labai baisu. O jei man nepavyks?

Bet viskas priklauso tik nuo manęs pačios, tai gal, sakau, nustok čia savigaila užsiiminėti, moterie, nosį viršun ir pirmyn į gyvenimą kitaip?

Mielas mano blogo skaitytojau, nepyk, įrašų kurį laiką nebus. Nuojauta man kužda, kad tiek su laiku, tiek su galimybėmis gaminti problemų gali kilti. Bet juk tai tik į gerą, tiesa? (aha, - atsiliepia blogo autorės šlaunys). Kartais tiesiog reikia pertraukėlės.

***

O tu manęs lauksi?

***

Pirmame blogo įraše skelbiausi, jog nesu kepusi torto. Ką gi, pribrendau. Iš kelių variantų Do savo gimtadieniui išsirinko šitą. Ir oj kaip labai nepasigailėjo.

Tortas „Raffaello“

24 cm skersmens formai susirandam:

5 kiaušinius
230 g cukraus
šaukštelį vanilinio cukraus pudros
65 g aliejaus
230 g miltų
20 g kepimo miltelių

180 g sviesto
385 g saldinto kondensuoto pieno
50 g kokoso drožlių
450 g bent jau 35% riebumo grietinėlės
2 pakelių grietinėlės standiklio

2 citrinų
200 ml vandens
2 arbatinių šaukštelių cukraus

Procesas:

Čia sviesto pašildymas mikrobangėj nesuveiks, todėl išimam iš šaldytuvo gerokai prieš pradėdami gaminti. Geriausia - net kokią naktį prieš. Kondensuotą pieną - irgi.

Orkaitė on: 190. Kiaušinius išplakam su cukrum ir vaniliniu cukrum. Aš, pvz., dar niekada taip ilgai jų plakusi nebuvau - visas šešias minutes maksimaliu greičiu! Ok, ok, ne aš, mikseris, bet man jį reikėjo tas šešias minutes laikyti, man. Plona srovele pildami aliejų plakam toliau. Paskui įsijojam miltus ir kepimo miltelius. Kadangi šitų daug - siūlau rinktis kokybiškus, antraip nemalonus prieskonis jaustis gali. Dabar pasiimam šaukštą ir išmaišom iki vientisos masės. 24 centimetrų skersmens formą ištepam sviestu, supilam tešlą, išlyginam paviršių ir kepam, kol vidun įkištas pagaliukas būna sausas. Orkaitės per daug nedarinėjam, ypač kepimo pradžioje, idant biskvitas nesubliūkštų. Išimam ir paliekam atvėsti.

Kol vėsta, išplakam grietinėlę. Toji turi būti šalta šalta. Truputį paplakam, supilam grietinėlės standiklį ir plakam iki tol, kol bokštus statyti galima, t.y., masė tampa standi. Tik, šiukštu, neperplakam, o tai vietoj torto tik sviesto sumuštiniams turėsim. Uždengiam maistine plėvele ir dedam šaldytuvan. Sviestą išsukam su kondensuotu pienu iki labai vientisos masės. Suberiam kokoso drožles, išmaišom. Darom tą patį, ką darėm su grietinėle, tegul atvėsta. Ir einam kokią valandą knygos paskaityt. Bent jau aš ėjau, jūsų neverčiu, ale mažiausiai pusvalandžiui torto gamybą pamirškit.
Biskvitą padalinkit į keturis blynus. Sako, gerai su siūlu, bet man buvo geriau su ilgu peiliu. Nieko tokio, jei koks vienas blynas įplyš, ar koks kreivesnis gausis. Nei išvaizdai, nei skoniui tai nekenks, tik nepalikit jo viršutiniam sluoksniui. Vandenį sumaišom su cukrum ir abiejų citrinų sultimis. Taip, rūgštu, bet taip reikia. Iš šaldytuvo išsiimam grietinėlę ir sviesto plakinį, pasiimam šluotelę ir neskubėdami tas mases sujungiam į tai, ką paskui vadinsim kremu.

O toliau viskas paprasta. Į tą pačią formą užsegamu šonu, kurioje kepėm, dedam biskvitą, jį aplaistom ketvirčiu citrininio vandens, dedam tokią pat dalį kremo, paskirstom tolygiai. Procedūrą pakartojam dar tris kartus. Uždengiam kuo nors ir dedam nakčiai į šaldytuvą. Tegul branda užsiiminėja.

O paskui galima papuošti. Pagal fantaziją. Aš šonus aptepiau plakta grietinėle (50 g atliekamų turėjau, užteko), paskui dosniai padengiau jį visą kokoso drožlėmis. Išlydžiau 50 g šokolado su šaukšteliu medaus, masę atvėsinau iki daugmaž sukietėjo, kočiojau tarp dviejų plėvelės sluoksnių ir sausainių formele spaudžiau žvaigždutes. Praktikos trūkumas žiūrint į galutinį vaizdą buvo aiškiai juntamas, bet toji šokoladinė medaus masė potencialo turi. Skanaus.

Šaltinis: labai mylimas.

Verdiktas: Tobulas. Biskvitas purus ir tirpstantis burnoj, kremas labai labai raffaelliškas. Nors ką aš čia. Ponaitis M. tortų nevalgo. Šiandien labai juokėsi iš savęs, nes ryte pasigedo piniginės, o paskui ją rado virtuvėje ant stalo, mat ją ten pasidėjo, kai naktį grįžęs ėjo torto valgyt. Va ir viskas.

Mano svajonių virtuvė, apdovanojimai ir mieliniai blynai.

2011-01-21T18:53:00.004+02:00

Kurti idealus yra netikslinga. Kartais aplinkybės būna stipresnės, kad ir kiek pastangų bedėtum. Mintyse kruopščiai pieštos tobulybės virsta utopijomis ir kanda. Skauda. Todėl jų ir nekuriu. Ok, ok, ką aš bandau apgauti. Iš tikrųjų, nemoku. Mąstau detalėmis. Net ir apie savo svajonių virtuvę.

Mano virtuvė dalinsis erdve su svetaine ir turės vėsų sandėliuką/rūsį/ką nors, kur lentynose tvarkingai sudėlioti gyvens naminiai konservai, galybė maisto atsargų ir visokie rečiau naudojami, bet mirk-gyvenk reikalingi virtuvės rakandai (vaflinė, pavyzdžiui, nū, kokia virtuvė be vaflinės, ania?). Mea culpa, turiu tokią ydą: visų produktų atsargas papildau dar iki jiems baigiantis, t.y., jeigu ką tik sunaudojau paskutinius tris šimtus penkiasdešimt septynis gramus miltų iš priešpaskutinės jų pakuotės, kitą dieną važiuosiu į parduotuvę pirkti bent dešimties kilogramų, nes o jei tas paskutinis pakelis staiga pasibaigs pačiu netinkiamiausiu metu? O jeigu vėlai vakare, kai Maxima nebedirba, sumąstysiu, jog rytoj noriu falafelių ir neturėsiu avinžirnių, kuriuos reikėtų užmerkti tučtuojau tokiems norams prispyrus? Tai va. Noriu turėti erdvės visam tam gėriui laikyti.

Prieskoniai gyvens mažuose vienodo dydžio indeliuose su užrašais ant dangtelių. O indeliai gyvens neaukštuose stalčiuose po darbastaliu. Jūs įsivaizduojat, kaip patogu? Minkai faršą kotletams ir staiga suvoki, kad kokių nors raudonosios paprikos miltelių neįdėjai. Atsidarai stalčių, pamatai taisyklingą stačiakampį iš dangtelių su užrašais, perbėgi pora eilių akimis greituoju būdu ir be didelio vargo surandi tai, ko reikia. Jokio kuitimosi po skirtingo dydžio pakelius spintelėj. O jei dar ant palangės žaliuotų bazilikai - visai pasaka būtų. Bėda ta, kad su augalais mes pykstamės. Net kaktusai mano prižiūrimi ilgai neišgyvena, todėl švieži prieskoniai, ojėzau, kaip gaila, reikalas sunkiai įmanomas.

Viryklė bus dujinė. Ir būtinai turėsiu tinklelį garinimui. Kokius tris skirtingo dydžio sietelius ir sovietinę mėsmalę (sandėliuke, sandėliuke). Mes juk svajojam drąsiai, tiesa? Turėsiu tokį aparatą ir gerą peilių galąstuvą geriems peiliams galąsti. Ir pjaustyklę, pavojingai aštrią.

Neturėsiu indaplovės, nes indus išplaut ir pati galiu (ok, pagavot, aš tiesiog vis dar neradau geresnio būdo stingstančioms rankoms sušildyti (gal žinot, kaip sutrikusios kraujotakos problemą spręst?) ir šiaip - aš gi mėgstu procesus). Bet turėsiu didelę indų džiovyklą, nes dar nuo darbo kavinėje laikų indų šluostymas yra baisiau už karą, badą, marą ir tą ketvirtą Apokalipsės raitelį, kurio niekada neprisimenu.

Joje bus gera.

***

Iš pradžių nustebino Aušra, paskui - Asta. Ačiū joms dar kartą.

Taigi. Septynios tiesos:
1. Turiu auskarą po lūpa. Ir dar vieną liežuvy. O spintoje gyvena dvi poros kerzų. Bet, liūdna, po truputį suaugu, todėl vakar susinervinau nusilaužusi nagą.
2. Vaikystėje tėvai vadindavo mane Gebu, Gebuku arba Gebaišiu. Ir niekas vis dar negali paaiškinti kodėl.
3. Buvo laikai, kai per savaitę suvartodavau kalorijų kiekį, normalaus žmogaus suvartojamą per dieną. Dvi ar trys dienos vien su vandeniu ir arbata buvo taip pat įprasta kaip užsirišti batus. Buvau pasiekusi tokį levelį, jog net obuoliai turėdavo per daug angliavandenių. Pasekmes kenčiu iki šiol - tiek fizines, tiek psichologines.
4. Labai nepasitikiu žmonėmis. Todėl sunkiai juos prisileidžiu arčiau nei reikia pokalbiams apie orą. Jei nesu tikra dėl vienokio ar kitokio elgesio motyvų, jei iki galo visko nesuvokiu - įsijungia savisauga ir nebemoku būti savimi. Bet tie, kuriems pakanka kantrybės pabaigti jaukinimo procesą, maloniai nustemba. Na, teko girdėti taip kalbant.
5. Kartais jaučiuosi labai fag hag.
6. Beveik niekada nemiegu dieną, o rytais gali tankai po langais važinėt - reaguoju tik į vardą ir tą specifinį toną, naudojamą žmogui švelniai pažadinti. Ir į žadintuvą retkarčiais.
7. Aš vis dar neturiu aiškios ateities vizijos ir tai man kelia nerimą.

Man labai sunku rinkti -iausius. Todėl nepykit, mielieji, einu lengviausiu keliu ir Stylish blogger awards įteikiu 52 skanioms savaitėms bei Skonių blogui, t.y., visiems, kurie prisideda prie jų kūrimo ir gyvavimo.

***

Mielės ir... kepimo milteliai. Bet neradau nė vienos priežasties nebandyti.

Mieliniai blynai.

6 labai sočioms porcijoms susirandam:

25 g šviežių mielių (arba 7 g sausų)
500 ml ir pora šaukštų pieno
80 g cukraus
3 kiaušinius
500 g miltų
žiupsnelį druskos
50 g sviesto
šaukštelį kepimo miltelių
aliejaus kepimui

Procesas:

Mieles ištrinam su šlakeliu kiek šiltesnio už kūno temperatūrą pieno ir šaukšteliu cukraus. Padedam šiltai, kad suputotų. Penkiolikai minučių. Likusį pieną kiek pašildom ir šluotele išplakam su kiaušiniais bei cukrum. Įmaišom aktyvuotas mieles. Miltus ir druską. Kai jau masė vientisa, uždengiam švariu rankšluosčiu ir dedam prie radiatoriaus. Arba į vos šiltą orkaitę. Na, kokių 40 laipsnių.

Po valandos išlydom sviestą. Kepimo miltelius ištirpinam poroj šaukštų pieno. Putoja, gerai. Įmaišom į sviestą. Irgi putoja, irgi neblogai. Tešlą traukiam nuo šilumos šaltinio. Jei viskas vyko teisingai, masė užims kur kas daugiau vietos, nei užėmė iš pradžių. Įmaišom putojantį sviestą. Masė subliūkšta, bet neišsigąstam, vėl uždengiam ir dar pusvalandžiui pasišildyti paliekam. Keptuvėje ant nedidelės kaitros įkaitinam šlakelį aliejaus. Kabinam šaukštu tešlą ir kepam blynus. Galima ir be aliejaus, tik keptuvės geros reikia. Valgom su saldžia uogiene. Arba belekuo. Saldžiu.

Šaltinis: „Metai Beatos virtuvėje“.

Verdiktas: Neprisigėrę riebalų, purūs ir skaniai mieliniai. Gėris. Tik mielės su didesniu cukraus kiekiu per daug intymiai draugauti nelinkusios, todėl su natūraliu jogurtu be priedų jų geriau nevalgyti. Bet blynams tai nekenkia.

Panika ir risotto raudonasis.

2011-01-20T20:45:00.003+02:00

Iš tikrųjų, tai čia turėjo būti „Languotos prijuostės“ tema, bet mano fantazija mane apleido.

Mano nuotaikos keičiasi bjauriau nei per pms'ą. Ir noriu, ir bijau, ir gerai, ir pasiilgsiu, ir galbūt pause gyvenimui spaudžiu ne tuo metu, kada reikėtų, ir, ir, ir. Stogą raun.

Kai buvau maža, labai nemėgdavau tvarkyti spintos (nors dabar, matydama brolius, suprantu, kad čia genai). Man galėdavo savaitę kasdien sakyti, kad susitvarkyčiau, aš palinksėdavau galva ir vis tiek nieko nedarydavau. Tuomet mama ateidavo ir išversdavo visą spintos turtą ant grindų. O tada jau niekur nedingsi, tvarkydavaus.

Tai va. Dabar esu kažkur ties ta stadija, kai dviejų lentynų turinys jau ant grindų. Liko išversti likusias, o paskui pusmetį kruopščiai atrinkinėti, ko man reiks, ko ne, matuotis, rūšiuoti ir tvarkingai sudėlioti, o tai, kas nebetinka, be gailesčio išmesti. Nes jau laikas.

Summa summarum, gaaaaaaaaaaal ir visai smagu.

***

Risotto su lašiša.

4 sočioms porcijoms susirandam:

skardinę konservuotų pomidorų (400 g)
šaukštelį cukraus
gerą žiupsnį druskos
pora šaukštų aliejaus
nemažą svogūną
skiltelę česnako
300 g apvaliagrūdžių ryžių
75 ml vyno (teoriškai - balto, praktiškai - sueina belekoks)
1,5 litro daržovių sultinio
250 g smulkiai pjaustytos rūkytos lašišos
gabalėlį sviesto
50 g sūrio

Procesas:

Užkaičiam sultinį. Pomidorus susmulkinam ir su visomis sultimis verčiam į kokį nors nedidelį, troškinimui tinkamą, indą. Dedam cukrų, druską ir kaitinam ant silpnos ugnies 7-10 minučių. Bet mums labai patinka procesus optimizuoti, todėl šalia puodo su sultiniu ir troškintuvo su pomidorais, dar ir keptuvę nemažą su aliejumi įkaitinam. O kol kaista - svogūną nurengiam ir supjaustom smulkiai. Kepam, kol lengvai įrunda. Kadangi šitai užtrunka, tai spėjam susmulkint česnaką. Šitas keliauja pas jau tinkamo atspalvio svogūnus.

Vos pasklinda česnako kvapas, pilam ryžius. Maišydami kepam, kol tie permatomi tampa. Pilam vyną. Kaitinam po keptuvę mentele makaluodami, kol skysčio nelieka. Sultinys jau turėtų kunkuliuoti, todėl sumažinam kaitrą iki minimalios ir samtį šito gėrio ryžiams padovanojam. Maišom ir kaitinam, kol visas susigeria/išgaruoja. Pilam troškintus pomidorus ir vėl samtį sultinio. Procesą kartojam, kol ryžiai tampa valgomais - išvirusiais, bet dar vos vos kietais.

Sudedam lašišą, gerai išmaišom, pilam paskutinį samtį sultinio (viso sunaudoti nebūtina), išjungiam kaitrą, uždengiam dangčiu ir einam tarkuot sūrio. Smulkiai. Geriausiai tinka Parmezanas, bet ir su kitais, ar net visai be jokio - sueina. Dedam į ryžius. Sviestą - irgi. Gerai išmaišom ir ragaujam. Druskos, jei trūksta, nors lašišos dėka tai mažai tikėtina. Uždengiam ir paliekam penkioms minutėms pailsėt.

Verdiktas: Mėgstantiems risotto ir lašišą - dievų maistas. Nemėgstantiems - nebandyti.

Tabula rasa ir vėl obuolių pyragas.

2011-01-17T18:15:00.001+02:00

Aš tik dar truputėlį viską palaikysiu savy, nū, tik kokias penkias paras, paskui supakuosiu į lagaminą ir išmesiu vos tik išlipus iš lėktuvo. Net į traukinį nesinešiu, nereikia. Būsiu tabula rasa.

Ir nupiešiu viską iš naujo. Gerai, meluoju, ne viską. Save. Nes baisiai ironiškas mano autorius buvo, šitaip pasityčioti! Neduoti ne tik jokio talento, bet dargi ir smegenų pagailėti, o paskui įmesti į smalos katilą ir žiūrėti, kaip kapanojuos. O kai jau beveik pavyksta, atimti tą šiaudą, už kurio laikiausi. Kiauliška, ania? Pirštus tokiems nukapoti maža.

Aha, aha, mea culpa, o mano blogo skaitytojau, čia per daug neigiamų emocijų pastaruoju metu. Išvis - per daug emocijų. Geriau jau papasakočiau ką nors apie tai, kaip be ašarų svogūnus supjaustyt ar teisingai tešlą iškočiot. Bet aš niekada nieko nepadarau iki galo gerai. Ir netgi neturiu tam pasiteisinimo.

***

Apie šitą jau seniai mąsčiau. Tik originalus receptas ir kai kurių kepėjų įspūdžiai po kepimo įkvėpė atsinešti kur kas daugiau obuolių ir pasiimti didesnę formą - reikėjo gi kažkaip nuo „per storas biskvitas, per mažai obuolių“ gelbėtis.

Obuolių pyragas su karamele.

25x40 formai susirandam:

250 g sviesto
200 g cukraus
šaukštelį vanilinio cukraus
3 kiaušinius
300 g miltų
2 šaukštelius kepimo miltelių
žiupsnelį druskos
5 šaukštus pieno

mažiausiai kilogramą obuolių
skardinę „Rududu“

75 g sviesto
150 g miltų
50 g cukraus

Procesas:

Sviestą ištraukiam iš šaldytuvo pora valandų prieš gamybą arba pašildom mikrobangėj. Išsukam su cukrum ir vaniliniu cukrum iki purios masės. Po vieną įplakam kiaušinius. Minutės taisyklė. Įsijojam miltus, kepimo miltelius ir druską. Gerai išmaišom. Supilam pieną ir darsyk mikseriu pasidarbuojam.

Orkaitė on - 180. Atidarom „Rududu“ ir dedam ją į orkaitę. Aišku, galima apsieiti ir be to, bet pašildyta truputį klusnesnė toji karamelė tampa. Einam lupt obuolių. Padainuojam ką nors bulvių skustukui, nes jis čia baisiai naudingas. Supjaustom plonom riekelėm. „Rududu“ jau būna kiek patežęs, kol su obuoliais susitvarkom, todėl jį iškrapštom iš skardinės, išplakam ir sumaišom su obuoliais. Aha, procesas nėra toks lengvas, kaip kad skamba. Nenori toji karamelė tolygiai tarp obuolių pasiskirstyt, nors tu ką. Bet nepasiduodam ir bent jau didelių karamelės gabalų nepaliekam. Padedam į šoną.

Miltus sumaišom su cukrumi ir įpjaustom šaltą sviestą. Darbuojamės pirštais, kol susidaro trupiniai. Nieko tokio, jei toji masė nėra visiškas smėlis, svarbu, didelių svieto gabalų nebūtų ir košės nesutrintumėm. Kepimo formą išklojam kepimo popierium ir supilam tešlą. Išlyginam. Kruopščiai. Dar kruopščiau paskirtstom obuolių masę ant viršaus. O paskui viską paslepiam po trupiniais. Šaunam į orkaitę ir kepam, kol paviršius švelniai parunda. Ok, ok, kepam, kol iškepa, ką jau čia. Skanus visoks.

Verdiktas: Labai stiprus pretendentas į geriausio obuolių pyrago titulą.

Pamąstymai ir vištienos pyragas.

2011-01-15T14:58:00.003+02:00

O jeigu mesčiau matematiką ir stočiau kur nors kulinarijos mokytis?
Ok, ok, įkalbėjot, matematiką pabaigsiu, nū bet o jei paskui taip netyčia?

Et je tremble et j'ai froid et j'ai peur

***

Vištienos pyragas.

4-6 porcijoms susirandam:

220 g miltų
100 g sviesto
pusę šaukštelio druskos
4 šaukštus vandens

3 nemažus svogūnus
2 vidutines morkas
gabalėlį sviesto
100 g šaldytų žirnelių

300-400 g vištienos filė
stiklinę kefyro
druskos
pipirų
pora šaukštų aliejaus

2 didelius kiaušinius
2 kaupinus šaukštus grietinės
75 g fermentinio sūrio
pusę šaukštelio kumino
pusę šaukštelio ožragės
aitriosios paprikos miltelių
raudonėlio

Procesas:

Vištieną supjaustom kubeliais (pusantro ant pusantro ant pusantro) ir užpilam kefyru. Padedam ten, kur nepasiekia katinas. Bent valandai.

Miltus sumaišom su druska ir įpjaustom sviestą. Tada pirštais darbuojamės intensyviai, kol trupinius gaunam. Pilam vandenį ir bandom visa tai paversti vienu tešlos gabalu. Iš pradžių atrodo, kad nieko nebus, vandens čia dar pusės stiklinės mažiausiai reikėtų, bet mes atkaklūs ir nepasiduodam. Ir tik jau labai labai nesisekant dar šaukštą vandens į kompaniją pasiūlom. Kai jau turim sulipusią tešlą, vyniojam į plėvelę ir dedam į šaldytuvą.

Svogūnus nulupam, sukapojam smulkiais kubeliais, nusišluostom ašaras. Su morkom pasielgiam taip pat, tik pjaustom juostelėm. Ir neverkiam, žinoma. Sviestą išlydom, kaitrą sumažinam ir dedam ten svogūnus. Kepam/troškinam juos tame svieste, kol formą praranda, t.y., suminkštėja. Užtruks truputį šitai, įspėju. Todėl tuo pat metu visai galima su vištiena susitvarkyt iki galo. Kefyras - out, druska ir pipirai - in. Išmaišom. Įkaitinam pora šaukštų aliejaus ir pažiūrim, kaip gyvena svogūnai. Jei jau beformiai - dedam morkas. Grįžtam prie keptuvės su aliejum. Ji, įspėju, baisiai karšta turi būti, kad iš mėsos sultys nepabėgtų kepant. Tai vištieną į tą keptuvę ir suverčiam. Maišom intensyviai, vos vištiena spalvą pakeičia, traukiam tuos gabalėlius lauk. Višta, vėlgi įspėju, ne kavenska, intensyvaus įdegio nemėgsta. Aristokratė veikiau. Geriausiai atrodo perbalus. Paliekam vėsti, o į morkoms ir svogūnams į draugus žirnelius pasiūlom. Troškinam, kol žirneliai jau visai skanūs bus. Jei troškinimo metu labai svilti nori - įpilam karšto vandens šlakelį. Paliekam atvėsti.

Orkaitė on - 200. Kepimo formą, pageidautina - apvalią ir nuimamais kraštais, ištepam sviestu. Traukiam tešlą iš šaldytuvo ir išklojam ja dugną bei kraštus. Patogiausia tai daryti gabalėliais ją plėšant ir lipdant po truputėlį. Dedam į orkaitę dešimčiai minučių. Kol kepa pagrindas, kiaušinius išplakam su grietine ir įmaišom smulkiai tarkuotą sūrį. Sudedam mėsą ir daržoves. Atvėsusius, nes kitaip visokių ten nelaimių su denatūruotais kiaušinių baltymais be laiko nutikti gali. Dedam prieskonius. Kokius išvardijau arba kokius mėgstam. Ok, ok, kokius turim. Nuoširdžiai išmaišom ir pilam į apkeptą pagrindą. Išlyginam paviršių ir šaunam į orkaitę 30-40 minučių. Kol iškepa, savaime suprantama. O paskui valgom, kol karštas. Nes pietūs. Arba valgom paskui, nes ir šaltas - net labai neblogas.

Šaltinis: fantazija.

Verdiktas: Tešlą galima imti sluoksniuotą bemielę, kočioti ir iš anksto neapkepti. Galima imti trigubai tiek sūrio ir pjaustyti jį smulkiais kubeliais. Visaip gerai. Tikrai gerai.

C'est la vie ir šokoladas, bananus pamilęs.

2011-01-13T00:34:00.003+02:00

Tai įvyko.

Ten buvo gerai, tikrai labai gerai. Antraip taip nežmoniškai neskaudėtų, tiesa?

You said every road is a good road
Between the next road and your last road

Mhm.

***

Bananai ir šokoladas tai kaip šaltibarščiai ir bulvės ar net kokia duona prie dešros!

Šokoladinis bananų keksas.

Vienam standartiniam susirandam:

100 g pieniško šokolado
150 g sviesto
140 g cukraus
4 s dydžio kiaušinius arba 3 normalius
175 g miltų
25 g kakavos
šaukštelį kepimo miltelių
du sunokusius bananus

25 g sviesto
2 šaukštus miltų
šaukštą cukraus

Procesas:

Užkaičiam nedidelį puodą vandens, sodinam ant jo dubenėlį ir dedam sulaužytą šokoladą. Sviestą išsiimam iš anksto arba dedam kelioms sekundėms į mikrobangę pasišildyt, o paskui apsimetinėjam, kad jis tikrai tikrai kambario temperatūros. Išsukam su cukrum iki purios masės. Pažiūrim, kaip šokoladui sekasi metamorfozės į skystį. Tame reikale nereikėtų leisti vandeniui po dubenėliu užvirti, idant tikrai tikrai nuo šokolado sušokimo į gabalą apsidraustumėm. Todėl prižiūrim. O kol žiūrim, tai kiaušinius po vieną į sviesto-cukraus mišinį įplakam. Nepamirštam, kad kiaušinis = minutė plakimo.

Orkaitė on- 180. Kitam dubenėly sumaišom miltus, kepimo miltelius ir kakavą. Įsijojam juos į tešlą. Sijoti smagu, pabandykit kada. Pasiimam į rankas šaukštą ir išmaišom. Bet nepersistengiam, nebesimato sausų miltų ir gana. Nioliktą kartą sakau, keksai nemėgsta būti permaišyti. Sutrinam bananus kokiu mėgstamu įnagiu, šakute, pvz., iki tyrelės ir supilam į tešlą. Ištirpusį šokoladą - irgi. Išmaišom. Supilam į formą, kepimo patalais, ok, ok, tiks ir popierius, išklotą. Paviršių išlyginam.

Į gilesnę lėkštę gabalėliais supjaustom tuos dvim penkis gramus sviesto, beriam tuos du šaukštus miltų ir cukrų. Darbuojamės pirštais visaip, trinam ir kitaip išsidirbinėjam, kol trupinius gaunam. Čia reikia dirbti greitai, antraip sviestas ištirps ir sutrinsim košę, o ne trupinius. Mišinį tolygiai paskirstom ant kepinio viršaus ir kepam, kol iškepa. Jei nepermaišėt - jūsų keksas irgi įtrūks šitaip va gražiai. Valgom atvėsusį, nes karšti bananų kepiniai nuvilia.

Šaltinis: beveik kaip čia.

Verdiktas: Čia ir komentuoti nėra ką. Klasika, trupiniais kepurėta. Gerai, nū. Ir gražu.

Sunkumai ir blogis, kurį reikia naikinti.

2011-01-07T13:07:00.002+02:00

Bijau.
Todėl žudausi žmonėmis. Visokiais ir visaip.
Arba ė, o jei pietus šiandien gaminu aš? ir vynu vidury dienos per sesiją.
Ir dar balažin kuo.
Bėda ta, kad tai veikia tik tol, kol veikia. Vakare, prieš užmiegant, vis tiek lieku akis į akį su savim.
O su manim nelengva.

***

Reikėjo daug ir ko nors paprasto, bet neprasto.

Obuolių pyragas.

Dideliam susirandam:

10 nemenkų obuolių
6 kiaušinius
300 g cukraus
100 g sviesto
375 g kefyro
375 g miltų
2 šaukštelius kepimo miltelių
šaukštelį cinamono
žiupsnelį druskos

trejetą šaukštų džiūvėsėlių
trejetą šaukštų rudojo cukraus
cinamono dosniai

Procesas:

Kadangi mes bijom rudos spalvos obuoliuose, tai pirmiausiai išlydom sviestą mikrobangės pagalba. Kiaušinius išplakam su cukrum ir druska. Nuoširdžiai taip, iki pabąla. Sviestas jau būna pravėsęs ir tikimybė, jog supylus jį į kiaušinių masę gausim kiaušinienę iškrypėliška forma, konverguoja į nulį. Tai jį ir supilam. Ir kefyrą iš paskos. Dar galima apsidrausti ir tuodu iš anksto tarpusavy sumaišyti, bet galima ir nemaišyti. Vėl išplakam. Įsijojam miltus, kepimo miltelius ir cinamoną. Išmaišom ir padedam į šalį.

Orkaitė on - 190. Obuolius nulupam ir supjaustom plonom riekelėm. Aš tam naudoju pjaustyklę visagalę, su kuria tik kas kokį antrą kartą sugebu nesusižaloti, tai jūs gal tiesiog pasiimkit peilį ar kokį kitą saugų įnagį. O lupti baisiai gerai bulvių skustuku. Kadangi nemažas obuolys - dydis sąlyginis, tai apdorotus pasvėriau - 956 gramai. Nors iš esmės - per daug nebus bet kokiu atveju. Priverčiam juos susidraugauti su tešla, išmaišom ir pilam į riebalais pateptą ar kepimo popieriumi išklotą formą. Džiūvėsėlius, rudąjį cukrų ir cinamoną sumaišom ir padengiam tuo mišiniu būsimo pyrago viršų. Kepam iki iškeps. Karštas su ledais, šaltas su arbata. Arba belekaip.

Šaltinis: „Beatos virtuvė“.

Verdiktas: K. sakė, kad skanu. O Ieva sakė, kad blogis, kurį reikia naikinti. Valgant.

Apžvalga, pažadai ir keksiukai mylimiausiai kaunietei.

2010-12-31T00:43:00.004+02:00

Žinot, kaip pas mane atėjo du dešimtieji? Gulėjau lovoj su keturiasdešimt pagal dėdę Celsijų.
Kas vyko paskui - nors nušauk, nepamenu. Sesija turbūt. Tada kažkaip labai greit atėjo pavasaris. O pavasarį mes važiavom žibučių, žiedu du ratus, nes taip smagiau. Ir labai labai rovė stogą, todėl atsirado daug naujų žmonių įdomiom aplinkybėm. Nes pagalvojau, kad, va, dabar jau visai laikas būtų pradėt gyvent. Ir po truputėlį pradėjau to mokytis. Todėl ėjau į paradą ir tapau roko operos dainų tekstų autore. O kai vidury nakties važiavom kibiro alyvų panelei K., labai lijo. Gimtadienį švenčiau savaitę, sesijos pabaigą - tik vieną vakarą, bet efektingai. Rodės, skraidžiau. Kai važiavau vasarai namo, buvo apsiniaukę.

Paskui buvo atostogos ir emocinis krachas. Negelbėjo net tie, kurie vasarą norėjo pasimaudyti dzūkijos ežeruose. Bet kai pasieki dugną, stojiesi. Todėl perdažiau barako kambarį, įsigijau Klecką ir pradėjau rašyti foodblog'ą. Nes jau seniai norėjau. Maidaneke, kai paskubomis apžiūrinėjau krematoriumo krosnį, pamąsčiau, kad gal viskas įmanoma. Ir pasigavau kalnų virusą.

O kai saulėtą rugsėjo popietę ėjau iš Didlaukio stotelės barako link, pagalvojau, kad arba aš kažką darau, arba kažką darau, nes kitaip su stogu atsisveikinsiu visam laikui. Savanoriavau, mylėjau žmones ir godžiai gėriau gyvenimą. Kernavėj, kukurūzų labirinte, bute Laisvės alėjoj, Taline, Erasmuso dokumentacijoj, Stipriai kitokiuose koncertuose ir kur tik netingėjau. Šį tą supratau apie tuos, kurie šalia. Šį tą gero. Emocingas ruduo. Šypsenos ir nervai. Ir intensyvus apsimetinėjimas, kad viskas vyksta taip, kaip turi vykti. Ir jie tuo tikėjo.

Bet savęs įtikinti nepavyko. Ir tada - giliai giliai bedugnėn. Kad suaugčiau. Suprasčiau. Ir paskutinįkart pabandyčiau. Tik dabar jau kitaip.

Aha, pažadai kitiems metams yra didelis bullshit, atleiskit už žodyną. Bet jei to neužrašysiu... Na, žinot Mario? Aišku, žinot. Visi žino. Tai va, aš kažkur žaidimo vidury. Man liko viena gyvybė, o tas grybukas ar kas ten toks, kuris dar vieną padovanotų - kitam levely. Žodžiu, jei pasižadėsiu tik sau tyliai - nė šito levelio pinigėlių nesusirinksiu. Todėl kitais metais aš:
*gyvensiu taip, kaip svajoju penkios minutės iki užmiegant.
Sąrašo pabaiga.

***

Tokių, kokių norit!

***

Nes ryt ryte sėsiu į autobusą (aha, aha, išvažiuokit jūs, kad gudrūs, iš mano kiemo) ir važiuosiu ten, kur manęs visada laukia. Tai kaipgi aš dabar tuščiomis pasirodysiu? O jeigu kepsiu ką nors išsivežti, tai kaip išsisuksiu kažkiek ir broliams neiškepus?

Keksiukai su šokoladiniu kremu.

24 keksiukams susirandam:

4 kiaušinius
240 g cukraus
150 g sviesto
100 g natūralaus jogurto
100 g grietinės
100 g pieno
šaukštelį vanilinio cukraus
400 g miltų
3 šaukštelius kepimo miltelių
žiupsnelį druskos
24 mažus šaukštelius šokoladinio-riešutinio kremo, aka Nutellos ar panašiai.

Procesas:

Viskas čia vyksta labai greitai ir be didelių pastangų. Sviestą išlydom patogiu būdu ir paliekam vėsti. Kiaušinius su abiem cukrumis lengvai šluotele paplakam. Supilam pieną, jogurtą, grietinę beigi sviestą ir vėl šluotele ne per daug pasidarbuojam.

Prisimenam, kad orkaitės dar neįjungėm. On - 190. Miltus persijojam su kepimo milteliais į didelį ir patogų maišymui dubenį. Pilam ten tą neaiškų reikalą, kurį prieš tai susiplakėm. Pasiimam šaukštą ir atsargiai išmaišom. Čia baisiai svarbu nepersistengti. Vos nebematom miltų, maišyti tuoj pat liaujamės.

Į keksiukų formą įtupdom sijonėlius, dedam šaukštelį tešlos, tokį kupiną nekukliai, į vidurį įsodinam šokoladinio kremo dozę ir dar vienu šaukšteliu tešlos uždengiam. 2/3 keksiuko sijonėlio turinio užpildyta turėtų būti. Kepam, kol įgauna gražiai auksinę spalvą. Idealu, jei vėsinam ant grotelių. Jei tokių nėra - vis tiek atvėsta.

Šaltinis: improvizuota pagal čia.

Verdiktas: Šitie visada pavyksta. Kad ir ko vidun pridėtum, kad ir kokio dydžio keptum, kad ir kaip improvizuotum.

„Languota prijuostė“: (ne)Mano mieloji virtuvė.

2010-12-28T23:22:00.001+02:00

Nes Egidija šitaip sugalvojo, net ir tingėdama.

Virtuvės mano gyvenime egzistuoja dvi.

Virtuvė numeris vienas (numeracija tokia, nes taip patogiau pasakoti, jokios kitos reikšmės tasai vienetas neturi), aka virtuvė barake.

Aš nežinau, ar virtuve galima vadinti patalpą su dviem kriauklėm, aštuoniom elektrinėm kaitvietėm, kurių viena neveikia ir vienu neva tai stalu. Aj, dar yra šiukšliadėžė. Ir pora užrašų, ant sienos priklijuotų. Tvarkai palaikyti.

Visa kita gyvena kambaryje. Na, tie abu einami puodai ir tas didelis, kur anksčiau gyveno po lova. Keptuvytė ir keptuvė be rankenos. Dar turim mikserį ir pora tarkų. Samtį, rankinę sulčiaspaudę ir plaktuką mėsai. Šaldytuvą, kurio aukštis gal koks metras (trims žmonėms), ir krosnelę ant jo. Toji krosnelė iš tikrųjų yra pasityčiojimas, bet studentai - padarai neišrankūs. Neturim bulvių grūstuvo ir mikrobangės. Bet turim B kambarį, o B kambarys turi ir bulvių grūstuvą, ir mikrobangę.

Dar turim spintelę. Joje gyvena prieskoniai. Daug daug prieskonių. Dar duona, medus ir sausainiai. Šalto laikymo nereikalaujantis alkoholis ir aliejus. Džiovinti vaisiai ir lėkštės. Cukrus, šiaudeliai ir nenaudojami puodeliai. Ir dar gyvas velnias visko. Kai tą spintelę tvarkau ir viską iš jos iškraunu, siekdama visus kampus išvalyti, labai stebiuosi, kaip visa tai ten telpa. O ant spintelės gyvena virdulys, kokios dvidešimt devynios arbatos rūšys (neperdedu, visokių plikomų žolių pas mus tiek, kad jau ir pačioms sudėtinga išsirinkti, ką gersim, todėl jei paklausi: kokios tau? dažniausiai išgirsi: belekokios), kokie penki puodeliai ir įrankiai rūžavam gėlių vazonėly. Ieva spintelę keikia, nes toji stovi prie jos stalo ir visi saldainiai pasiekiami net nuo kėdės užpakalio nepakėlus. O po spintele gyvena dėžės su stiklainiais ir obuoliai. Labai patogus reikalas toji spintelė, iš tikrųjų. Tik sunki nenormaliai, net stumdyti sudėtinga.

Visokiems maistiniams reikalams dar egzistuoja lentyna, šalia šaldytuvo stovinti. Ten gyvena miltai ir einamiausias maistas, t.y., kruopos, kurių rūšių įvairove su kokiu nedideliu prekybcentriu pasivaržytumėm, ir makaronai (ania, Ieva?). Ir daržovės. O už lentynos gyvena bulvės. Kartą jos maiše ėmė pūti ir kambaryje jautėsi neaiškus kvapas. Visą pusdienį kambario kampus uostinėjom, kol supratom, kur negerumai. Tai va, jei laikot bulves už lentynų paslėptas, kartais pažiūrėkit, kaip jos gyvena.

Kaip vyksta gaminimas tokiomis sąlygomis, klausiate. Paprasta viskas. Jei/kol nereikia viryklės, viskas vyksta kambaryje. Poreikiui atsiradus - kelionė virtuvėn. Mums tai kas, kambario durys kone prieš virtuvę, toli eiti nereikia, visai gyvent galima.
Dargi. Barako virtuvė - puiki vieta megzti ryšiams įvairaus plauko ar paaiškinti tam trečiakursiui psichologui, kad prieš ką nors dedant į keptuvę su aliejumi, ją reikėtų įkaitint. Dar virtuvė tinka arbatai gerti, kai svečiai sugyventinėms trukdo. O vieną kartą mes ten net gimtadienį šventėm. Daugiafunkcis įrenginys tokia virtuvė. Bet ne mano.

Virtuvė numeris du yra virtuvė namuose.

O čia situacija tokia graudi, kad jau seniai juokinga. Mano namuose gyvena padaras. Sąlyčio taškų mažai belikę, virtuvė, deja deja, - vienas jų. Stalviršis viršum spintelių padalintas pusiau. Stalas - irgi. Vienu metu ten netgi buvo linijos, tai pažyminčios. Paskui šita idėja triukšmingai išgyvendinta, nes vaikai tai abiejų, jiems linijos trukdo. Bet aš ne apie tai. Ok, ok, tik truputį, kitaip neišeis.

Labiausiai virtuvėje myliu orkaitę. Ji kažkokia flegmatiška, nors senatve kaltinti negalima, bet vis tiek myliu, nes niekas nėra tobulas. Dar myliu virdulį, iš kurio vanduo keistai bėga. Ir tą spintelę, kurioje gyvena kava ir arbata. Ji pasižymi tuo, kad galima tvarkyti kasdien, o vis tiek - bardakas. O toje, kur gyvena birūs produktai beigi skysčiai salotoms gardinti ir padažams gaminti, kartą acto rūgštis stipraus koncentrato kažkokiu neaiškiu būdu išsipylė (aha, pati). Pusę metų kvepėjo vos pravėrus. Su spintele prieskoniams ir panašiai velniavai bėda ta, kad ji, rodos, traukiasi. Ir kuo daugiau visokių aguonų-esencijų-kukurūzų krakmolų ten kraunama, tuo ji labiau mažėja. Bjaurybė, kitaip nepavadinsi.

Užtat mikseris problemų nekelia. Jam koks milijonas metų, o vis tiek plaka ir gesti neketina. Pjaustyklę irgi tobulą turiu - kai jau pertrauki pirštu netyčia, žinok, dvi savaites juntama bus, o pirmas tris dienas - dar ir baisiai skaudžiai. Užtat duonkepė kainavo dvidešimt ar trisdešimt litų, nes dėvėta, o kaimo turgaus dalyje, kurioje parduodami sendaikčiai, niekas nesuprato, kam tas keistas aparatas reikalingas. Patys kalti. Beje, kad jau prakalbome apie turgų - ten būna visokių gražių lėkščių ir šaukštų ledams po litą ar du. Tokie labai linkę apsigyventi kur nors mano virtuvėje. Padėklai - irgi. Gėris neišpasakytas.
O mikrobangė gyvena ant šaldytuvo trisdešimt centimetrų nuo lubų. Gerai, kad padaro.

Dar virtuvėje gyvena televizorius, nes visai smagu, kai kas nors bamba, o kompą atsinešti tingi. Užtat vaflinė ir retai naudojamos formos gyvena rūsyje. Labai patogus reikalas tokie rūsiai, ypač, jei durys į laptinę kone iš virtuvės. Aj, tiesa, virtuvė neturi durų. Nes tą sieną, kur jos kadais buvo, išgriovė. Ir ji dabar tokia labai bendra erdvė, nepasislėpsi ir labai norėdama. Todėl viskas čia ir vyksta, svarbiausi pokalbiai ir daugiausiai juoko. Tiesa, karai visi irgi virtuvėje, bet tai niekaip jos karmai, aurai beigi biolaukui nekenkia. O kai Do buvo mažas ir Tinkio-Vinkio pilve parodytas lokys jį išgąsdino, atbėgo slėptis virtuvėje po stalu. Tai irgi šį tą sako, ania? O kartais virtuvėje geriau nesirodyti, nes vaikai, visgi, būna labiau mamos.

Ką tik permečiau akimis, kiek prirašiau. Saiką, moterie, jausk, todėl gana. Žodžiu, ir šita - ne mano, bet kai tokią turėsiu... Ok, naivumas-on, lauksiu temos apie svajonių virtuvę.

Tai šiek tiek paaiškina mano nenormalumą. Juk paaiškina?

Edit: melavau. Po ką tik atliktos arbatų inventorizacijos paaiškėjo, kad jų mes turim 41 skirtingos rūšies.

:) ir kaip aš bandžiau šimtalapį prisijaukint.

2010-12-25T20:37:00.100+02:00

Aš švaistau savo laiką, nes nežinau, kaip teisingai jį naudoti.

Tas jausmas, kai įsivaizduoji, jog viskas tavo rankose, yra gerai. Net jei suvoki, kad tik įsivaizduoji. Ir nežinai, kaip tuo pasinaudot. Vis tiek gerai.

Iš gėlo vandens į Černobilio lietų.
Aš nersiu bet kur. Kad tik neskaudėtų.

Bet, nū, iš tikrųjų, kai taip va visaip kaip geriau pagalvoji - bliamba, kaip sunku būti manimi. :)

***

Su, mielieji. Šypsenų ir gyvenimo.

***

Įkalbėjo. Namuose - pirma atostogų diena. Vadinasi, bus trikdžių, nuolat lendančių virtuvėn, ė, aš dar nepusryčiavau. O tai reiškia, kad aš va greit jiems sumuštinių prikepsiu ir bus ramu. Sudegė. Kai jau sudegini sumuštinius, žinokit, gero nelauk. Nors... Šuniui patiko. O jiems tiko ir kiaušinienė. Ok, ramu. Galim pradėt.
Dar kartą pasitikrinam receptą ir į duonkepės indą sudedam pusę kilogramo miltų, 10 gramų sausų mielių, 3 mažus kiaušinius, šaukštą cukraus ir 125 ml pašidyto pieno. Įjungiam tešlos maišymo programą ir naiviai tikimės, kad po pusantros valandos išsiimsim iš ten tobulai išminkytą beigi iškilusią tešlą. Išlydom pusę kilogramo sviesto ir paliekam jį aušt. Einam kept chocolate crinkles, kurių tešla nuo vakar šaldytuve ilsisi.

Kokį septintą rutuliuką cukraus pudroj bevoliojant - keistas kvapas. Duonkepė supyko. Tešlos konsistencija ryškiai ne ta, maišyti per sunku. Ooook. Staigiu judesiu ištraukiam kištuką ir žiūrim, ką turim. Ok, ok, išminkysiu rankom, ką jau čia. 10 minučių, riešų nebejaučiu. Ir tešla labai ne tokia. Aj, nū. Miltai tai ne 405D. Įpilu dar 125 ml pašildyto pieno duonkepės indan, įdedu ten tą miltų-mielių-pieno gniutulą ir dar kartą paprašau pagaminti man tešlą. Tik šįkart pirmas dešimt minučių duonkepės darbą stebiu. Nesinori man tokio gėrio sugadint. Lyg ir viskas gerai, tokia tešla jau visai minkosi. Grįžtu prie savo sausainių. Bet gi čia diena lyg tyčia. Sausainiai nesutrūkinėjo. Čia tik tarp kitko. Permalu iš vakaro užplikytus 300 gramų aguonų. Ir pora saujų razinų nuplikau. Ir kavos užsiplikau, ką jau čia.
Ooook, pusantros valandos praėjo, einu pažiūrėt, kas darosi su tešla. Maloniai nustembu. Perminkau rankomis. Pokši. Nuostabu. Padalinu į penkis lygius gabalėlius, keturis jų aptepu sviestu ir padedu netoli radiatoriaus, tegul kyla sau po vieną atskirai. O tą likusį pradedu tampyti. T.y., pabandau tampyti, nes nė velnio jis nesitampo. Žinojau. Žinojau, kad gerai nebus. Plyšta. Ok, vadinasi, kočiosiu. O šitai jau visai pusėtinai pavyksta, stalviršio raštą per tešlą įžvelgt visai įmanoma. Ir patampyti kartais be didelių skylių išeina. Gerai, užteks. Aptepu penktadaliu anksčiau išlydyto sviesto ir užbarstau 60 gramų cukraus. Imu kitą tešlos gabalą, iškočioju. Susuku ant kočėlo ir perkeliu ant pirmojo. Patampau, kad forma daugiau mažiau panaši būtų. Vėl sviestas, vėl tiek pat cukraus. Ir taip dar tris kartus. Paskui pora centimetrų nuo krašto - permaltos aguonos per visą ilgį. Ir razinos. Per visą lakštą. Susuku. Šitai pavyksta stebėtinai lengvai. Siūle žemyn paguldau į stačiakampę kepimo formą, išriesdama it jauną mėnulį. O per vidurį įstatau molinį indelį, idant per daug į šonus nepabėgtų.

Palieku trumpam prie radiatoriaus, neilgai, kol orkaitė iki 200 laipsnių įkais. Dedu kept. Po 15 minučių kepinys iš esmės verda svieste, viršus gražiai parudęs. Viskas gerai, taip turi būti. Uždengiu folija ir palieku dar 45 minutėms. Po jų - traukiu lauk, kruopščiai išbėgusiu į formą sviestu kepinio viršų aplaistau ir palieku ramiai formoje vėsti ir skysčius gerti. Paskui paslepiu nuo namiškių, nes Kalėdoms.

O Kalėdos parodė štai ką - net ir po visų fail, jis valgomas. Dar ir kaip valgomas, pasirodo. Tik tobulėti yra kur. Cukraus kiekio reikalauta didesnio, sluoksniai galėjo būti dar plonesni, razinos kažkaip neteisingai paskirstytos, aguonų irgi saldesnių norėtųsi. Tačiau toji karamelinė apačia viso vargo ir netgi pažado kada nors jį iškepti teisingai iki galo beigi receptu padoria forma pasidalinti verta.
Bet nū gi baisiai pasipasakot norėjau.

Visi atsakymai... ir salierai.

2010-12-19T23:23:00.002+02:00

... yra čia.

***

Nes šita savaitė - salierų.

Salierų kepsneliai.

2-3 porcijom susirandam:

~700 g saliero gumbą
pora morkų
75 g fermentinio sūrio
2 kiaušinius
3 šaukštus kuskuso kruopų
porą skiltelių česnako
druskos, pipirų
aliejaus kepimui

Procesas:

Daržovėms nudiriam kailį. Salierą supjaustom patogiais tarkavimui dydžio gabalais, dedam į puodą kartu su morkomis, užpilam vandeniu gausiai, pasūdom ir išverdam. Atvėsinam ir tarka, liaudyje burokine vadinama, sutarkuojam. Sūrį irgi, tik gal kaip nors smulkiau. Bet ir taip sueis, jei indų plaut nemėgstat. Šakute lengvai paplakam kiaušinius ir viską sumaišom. Sudedam kuskusą. Skaninam česnaku, druska, pipirais, fantazija. Ir paliekam kokiai valandai ant spintelės, idant kruopos išbrinktų.

Kepam šlakelyje aliejaus ant vidutinės kaitros po pora minučių iš abiejų pusių. Patiekiam su bulvėmis ir burokėlių salotomis arba valgom vienus.

Šaltinis: fantazija.

Verdiktas: Nieko negaliu sau padaryt. Man patinka daržovės visokiais pavidalais. Tokiu - irgi.

Sesija pagal mane ir bulvės teisingai.

2010-12-17T02:26:00.002+02:00

Suformuluoti ir įrodyti Cauchy reziduumo teoremą. Paskui kantriai aiškinti kiekvieną apibrėžimą, sąvoką ar teoremą, tam įrodymui sukonstruoti panaudotą. Aha, pasirodo, ir matematikoj galima egzaminuoti žodžiu.

Tada skaityti paskaitą apie chi kvadratą.
- O jūs, Inga, būsit kieta dėstytoja.
- Ne, ne, dėstytojau, ji bus lakūnė.

Keturiolika laiškų prancūziškai ir vienas netinkamas studijų programos planas. Nervai, daug nervų. Ir maloni smulkmena: kai Franck man nurodė, jog rašyčiau Pierre, tai man dar nespėjus sukurpt laiško, Pierre parašė pats. Situacija pasikartojo, kai pastarasis man liepė susisiekti su Sylvie. Ir jokio perdėtai oficialaus tono. Šito aš baisiai savo universitete pasigendu. Jūs, jūs, jūs. C'mon. Man dvidešimt ir visokie jūs mane verčia jaustis nejaukiai.

O tada viską išsiaiškinti ir gauti parašiuką. Jūs tik nesijaudinkit, nebus taip sunku, kaip atrodo. Aha, aha, projektinė mechanika prancūziškai - bent jau galėsiu apsimetinėti, jog nesuprantu dėl kalbos barjero, o ne todėl, jog esu per kvaila suprasti.

Susirgti.

Function Stipke(Pazymys)
If Pazymys=10 Then
Stipke="Viskas vyksta teisingai"
ElseIf Pazymys<9 And Pazymys>=1 Then
Stipke="Ajajaj, reiks ieskoti darbo"
Else Stipke="Taip gi but negali"
End If
FBSiena.Caption=Stipke
End Function
Aš gi - studentė šmaikšti baisiai. Lieka naiviai tikėtis, jog dėstytojui irgi taip pasirodys. Nesusilaikiau.

O paskui laikyti mechaniką. Kai dėstytojas sudiktuoja klausimus ir išeina, palikdamas tave vieną, negali tikėtis, jog viską tuo ir pasibaigs. Pusvalandį. Jis mane tardė pusvalandį. O po to ėjau į skaityklą, nes man reikėjo kontakto su kuo nors bent jau menkai menkai pažįstamu.
- Ooo, Inga, kaip?
- Devyni!
- Devyni? Mechanikos? Pavydžiu. Juodai, jei atvirai. Sveikinu. Ir drebėt jau nustok.

Aha, nedrebėk. Aš jau pasiekiau tą levelį, kai nuo redbullio ir pakilusios temperatūros rūkyti nebesinori, o jis man - nedrebėk. Seubs, nū. O paskui man reikia dar vieno parašo, dar vienos kopijos, aha, biurokratija. Ir pirkti dovanų. Grįžti barakan, atsisėsti ir nepajėgti atsistot. Bet sugebėt šypsotis, nes žaidimą keturi egzai per aštuonias dienas laimėjau. Ir visa dokumentacija sutvarkyta - tikrai tikrai išvažiuoju.

Aj, tiesa, liko vienas šiemet ir dar du sausį. Bet jau kur kas palankesnėmis ir įrašo bloge nereikalaujančiomis aplinkybėmis. Tik pasveikti kaip nors pagaliau visai smagu būtų.

***

O šiąnakt pas mus buvo Kalėdos. Su TA nuotaika. Kai jautiesi namie. Su juoku, dovanomis ir gimnastikos kamuolio spardymu pusę dviejų nakties koridoriuj. Su vynu ir... bulvėmis. Kaip ir dera studentams, žinoma. O šitų, va, būtent tokių bulvių netgi specialiai užsiprašyta. Tai, ko gero, ir yra įvertinimas.

Bulvės, virtos druskoje.

Vienoms Kalėdoms susirandam:

kilogramą bulvių, kiek įmanoma mažesnių
pusę kilogramo druskos paprastosios
vandens neaiškų kiekį

Procesas:

Bulves labai kruopščiai nuplaunam. Nes viskas, kas neatsidurs kriauklėje, apsigyvens jūsų/mūsų skrandžiuose. Susirandam nemažą puodą (bent jau diametru - paskui paprasčiau bus). Sudedam bulves, supilam druską, užpilam vandeniu. Tiek, kad apsemtų. Neišsigąstam, jei bulvės pradeda plaukioti. Su druskos tirpalais taip jau būna. Verdam lygiai taip pat, kaip bulvių su padoriu natrio chlorido kiekiu atveju. Ir visai nesirūpinam tuo, kad puodo kraštai negražiai druska pasidengė.

Kai jau atrodo, jog virti gana, vandenį nupilam ir statom puodą atgal ant kaitvietės. Garinam vandens likučius tol, kol bulves lieka sausos ir pasidengia balta druskos plutele, puodą vis pakratydami. Valgom neluptas, su visu tuo šerkšno sluoksiu. Tinka prie visko ir prie nieko. Ta prasme, pačios savaime viso jose esančio krakmolo vertos.

Verdiktas: Joms galima rašyti odę. Bet n kartų geriau - tiesiog pabandyti. Ir niaaaaaapykit už nuotraukas. Turėjau visą minutę ir siaubingą apšvietimą. Nors ką aš čia - jos ir šiaip nėra labai išvaizdžios. Bet, kaip sako, nespręsk apie bulves iš druskos kiekio...

Kintamasis m ir imbieriniai sausainiai.

2010-12-08T17:50:00.002+02:00

Sesija = (mokslas)^n + o(miegas, maistas). Kai n -> begalybę, o(miegas, maistas) -> 0.

Aha, aha, jūsų akys neapgauna, kompo ant stalo NĖRA. Todėl blog'as kartais paspaus pause.

***

Aš gi žadėjau ponaičiui J. receptą. Aš jam nuolat ką nors pasižadu.

Imbieriniai sausainiai.

Nekukliam kiekiui sausainių susirandam:

200 g sviesto
100 g cukraus
150 g medaus
kiaušinį
300 + 100 g miltų
šaukštelį kepimo miltelių
3 šaukštus malto imbiero
2 šaukštus cinamono
šaukštelį kardamono
šaukštelį maltų gvazdikėlių

Procesas:

Kambario temperatūros sviestą išsukam iki purumo. Pilam cukrų, dedam medų ir bandom tai paversti viena mase. Ilgainiui pavyks, pažadu. Įmušam kiaušinį. Plakam bent minutę. Likusius ingredientus pora kartų persijojam, o paskui į tešlą. Dėmesio. Miltų kol kas imti 300 g, nes visai galimas daiktas, kad jūsų kiaušinis mažesnis, todėl daugiau nė nereiks. Išminkom tešlą, vyniojam į plėvelę ir paliekam bent porai valandų šaldytuve. Čia buvo lengvoji dalis. Kai jau praeina tos pora valandų, gausiai miltais pabarstom paviršių, ant kurio kočiosim, ir pradedam linksmintis. Kočiojom kiek įmanoma ploniau. Jei labai limpa, įminkom dar miltų. Žodžiu, tų kiekį reguliuojam taip, kad tešla vargo nekeltų. Kaitinam orkaitę iki 190, formelėmis spaudžiame sausainius ir kepame 5-10 minučių, priklausomai nuo sausainių storio. Svarbu. Kuo plonesni sausainiai, tuo labiau jie verti nuodėmės. Iškepusius ataušinam, dedam į sandarią dėžutę ir laukiam Kalėdų.

Šaltinis: tiuninguota pagal čia.

Verdiktas: Kaip tobulai pataikyta su prieskoniais! Tikrai imbieriniai. Taip ir Kalėdų laukt pradėt, žmogau, gali...

Pabėgusios Kalėdos ir TIE blynai.

2010-12-04T00:03:00.004+02:00

Kai buvau maža, laukdavau pasirodant Kalėdų senelio įsitaisiusi ant raudono fotelio. Kaskart būdavau pasiryžusi neužmigti ir pamatyt, kaip jis, po velnių, tai padaro. Ir, žinoma, užmigdavau. Visa laimė, kad užmigdavau.

Paskui Kalėdos tapo tiesiog smagus laikas. Nes kodėl gi jam tokiam nebūti. Taip, taip, kažkuriam savo gyvenimo tarpsny aš net mokėjau laukti Kalėdų. Pirkti dovanas, tvarkyti namus, padėti mamai ruošti maistą. Kūčių diena man būdavo kažkas stebuklingo, tikrai tikrai. Nuo pat ankstaus ryto laukdavau vakaro. Ir kartu labai jo nenorėdavau. Nes atėjimas iš esmės reikšdavo pabaigą. Mes tiesiog sėdėdavom ir kalbėdavom. Juokdavomės ir žaisdavom. Paskui, kadangi brolis dar buvo mažas, kažkas lyg ir sukrebždėdavo už durų. Do pasileisdavo tekinas į prieangį jau žinodamas, kad ten tikrai tikrai bus maišas gėrio. Po poros minučių grindys jau būdavo nuklotos dovaniniu popieriumi. Nū bet tu pažiūrėk! Ir viskas būdavo kažkaip tikriau.

Bet prieš kokius penkerius metus Kalėdos nuo manęs pabėgo. Ačiū tau, tėti.

Ir kai rytoj maišysiu tešlą meduoliams, patyliukais džiaugsiuosi, kad nuo antradienio sesija padarys on visu galingumu. Negalvoti visada lengviau, tiesa?

***

Vieną vakarą, man intensyviai apsimetinėjant, jog mokausi, išgirdau nedrąsų: „Ė, Inga, tu jau greit išsikraustysi... Gal iškepk kada TŲ blynų. Tai aš ir iškepiau. O po savaitės grįžusi namo neturėjau kitos išeities kaip kepti vėl. Tik šįkart tiksliai viską sverti ir matuoti, nes nū o dabar jau duok receptą. Ok, ką čia kuklintis. Blynus kepti aš moku.

Blyneliai su šokoladu ir bananais.

4-6 valgytojams susirandam:

4 didelius kiaušinius
100 cukraus
šaukštelį vanilinio cukraus
90 g sviesto
500 g kefyro
250 g miltų
du šaukštelius kepimo miltelių
100 g pieniško šokolado
2 bananus

Procesas:

Išlydom sviestą ir leidžiam jam kiek pravėst, nes paskui bus kiaušinienė, o ne blynai. Atskiriam trynius nuo baltymų ir pirmuosius išsukam su abiejų rūšių cukrumi. Iki pabals. Pilam sviestą. Išmaišom. Pilam kefyrą. (nors tinka bet koks rūgusio pieno produktas: pasukos, jogurtas - natūralus arba ne (šiuo atveju cukraus kiekį pareguliuoti reikėtų)). Išmaišom. Kepimo milteliai ir miltai. Išmaišom. Nesistebim, tešla yra tirštesnė nei šiaip blynams turėtų būt. Viskas gerai. Įkvepiam ir darbuojamės toliau. Susmulkinam bananus ir šokoladą. Pastarojo gabalėlį - į kokias šešias ar devynias dalis, bananus - kiek stambiau.

Dėmesio. Priedus galima rinktis visiškai bet kokius. Aguonos ir citrina, cinamonas ir obuoliai, džiovintos spanguolės ir baltas šokoladas, braškės, mėlynės, avietės, kriaušės, vyšnios, kokoso drožlės ir taip toliau, ir visaip kitaip dar. Pagal iškrypimus. Įmaišom į tešlą. Nuplaunam ir nusausinam mikserio šluoteles ir išplakam baltymus. Nepakenks žiupsnelis druskos šitoj vietoj. Kai jau baltymų spalva pateisina jų vardą, o masė dubenyje geba stovėti - įlankstom ją į tešlą. Na, po truputį, dalimis, atsargiai įmaišome, tik šaukštu jokiu būdu per daug nemakaluojam.

Įkaitinam keptuvę. Sausą. O dar geriau - dvi. Procesas vyksta greičiau tuomet. Kaitra - maža, šitie blynai reikalauja kantrybės. Tupdom po šaukštą tešlos, jį kiek paskleidžiam. Kepam, kol viršus būna nebeskystas ir skylutės rastis pradeda. Apverčiam. Jei matom, kad šitai padaryti reikėjo anksčiau, sumažinam kaitrą. Pastebėta, kad blyninė keptuvė, na, toji, su itin žemais kraštais, kaista per greit, todėl imkim keptuvę paprastąją. Prilipti neturėtų. Na, man niekada neprilimpa, tai kuo jūs ypatingesni? Patiekti su kondensuotu pienu.

Šaltinis: fantazija.

Verdiktas: Sakė, buvo gerai. Ir išvis, kartojo, čia ne blynai, čia - maži pyragėliai. O aš - neteisikit, žmogus patiklus.

Ne apie šaltį ir alternatyva bulvių košei.

2010-11-29T21:37:00.002+02:00

Užvakar puspenktos valandos vienam prekybcentrį šypsojausi, kartojau ačiū, skaičiavau makaronų pakelius ir nesustodama maliau liežuviu apie nieką su savo kolega, kurio nė vardo nežinau. Ir eik, o pasauli, po velnių, koks geras jausmas daryti ką nors naudingo. Čia tokia iškreipta forma jaustis reikalinga, ko gero. Die, koks aš primityvus padaras.

Ir atiduokit man motyvaciją. Arba parneškit kilogramą kitą iš parduotuvės, kai eisit pieno. Aha, aha, man mokytis reikia. KKFT ir gyventi teisingai.

O aš tuo tarpu neišnaudotas progas (taigi, pasitaiko, bet nesikartoja) padėsiu į lentyną „Blogos patirties nebūna“.

Ir mintyse kam nors iškepsiu pyragą.

***

O kartais važiuoji pem trečiu po paskaitų namo, kratai mintyse šaldytuvo/spintelių turinį ir mąstai, kur čia dabar suvartojus tą ar aną, nes, rodos, girdėjai cypiant: ė, nebūsiu šviežias amžinai. Šviesoforai nedraugiški, todėl laiko apmąstymams daugiau nei pakanka, kad iš primityvių produktų sukurtum šį tą... Apie tai vėliau.

Daržovių košė su skrudintomis sezamo sėklomis.

Vieniems pietums arba dviems porcijoms garnyro:

nedidelis pastarnokas
morka
bulvė
šaukštas sezamo sėklų
druskos
100 ml pieno (nebūtina)
gabalėlis sviesto (nebūtina)

Pietų atveju dar susirandam:

100 g liesos varškės
50 ml pasukų
skiltelę česnako
keletą lapelių šviežio baziliko
druskos, pipirų, kitų mėgstamų prieskonių/žolelių

Procesas:

Užkaičiam gerą puslitrį vandens su dar geresniu žiupsniu druskos. Pastarnoką, morką ir bulvę nulupam ir supjaustom. Nuo gabalėlių dydžio tiesiogiai priklauso virimo laiko, o pastarnokas išverda greičiau nei jo sąjungininkai šitoj košėj, todėl jis pjaustomas gailestingiau. Sudedam į verdantį vandenį ir pamirštam kuriam laikui.

Bet kad veiklos netrūktų, tai įkaitinam sausą keptuvę. Kai ji jau visa karšta karšta, dedam ten sezamo sėklas ir niekur nepabėgam, maišom, kol keptuvės turinys įgauna švelniai rudą spalvą. Procesas vyksta greitai, todėl neužsivėpsom pro langą/į televizorių. Jei tai bus pagrindinis pietų patiekalas, šiuo metu visai neblogai būtų varškės padažą tai košei pagamint. Varškę šakutės pagalba ištrinam su pasukom, įdedam smulkiai supjaustytą arba sutrintą skiltelę česnako, supjaustom baziliko lapelius, pasūdom, visaip kaip kitaip pagal pomėgius prieskoniais pažaidžiam (aš paskutinę dalį tyčia praleidau).

Kažkur šiuo metu gal jau ir daržovės išvirė. Tikrinam ragaudami morką. Nes ji šitoj kompanijoj flegma didžiausia, kai virti reikia. Jei minkšta, ok. Nupilam dalį vandens, įpilam pieno (arba nupilam visą vandenį ir pilam tik pieną, arba darom visai be pieno), įdedam sviesto pagal poreikius (arba nededam). Summa summarum, skystis turi apsemti pusę daržovių. Sugrūdam košę, supilam sezamo sėklas, išmaišom ir leidžiam pora minučių pailsėt. Žinau, žinau, KVEPIA. Patiekiam kaip garnyrą prie kokio negyvo beigi termiškai apdoroto (nors iš antro pirmas išplaukia savaime, ania?) gyvūnėlio arba kaip vegetariškus pietus su varške.

Verdiktas: Ką aš galiu pasakyt. Autobuse irgi gali gimti geniali idėja. Pusė barako (ok, ok, aukšto tai tikrai) baisiai skaniai kvepėjo, mano miergos irgi neišbrokavo beigi sezamo sėklų idėjai save as... padarė. Buvo skanu. Taip skanu, kad kai grįšiu namo, esu tikra, prakišiu šitai netgi Martynui, kurio vartojamų termiškai apdorotų daržovių sąrašas ne sriubos atveju yra toks: bulvės.

La vita e bella ir vėl sausainiai.

2010-11-27T09:01:00.001+02:00

Nes viskas visą laiką tebuvo požiūrio klausimas.

Ir kankint, budeliai, smarkiau - minties apie gražų gyvenimą neatsisakysiu. Nes jau net kokią savaitę man visai sekasi.
Neplanuoti.
Įkvėpti žiemos. Paryčiais. Šeštadienį. Nes nesimiega. Visai neaišku kodėl.
Susitaikyti su tuo, ko pakeisti nepajėgiu. Kol kas.
Išklausyti.
Kantriai aiškinti kvadratinių lygčių sprendimą skaipu. Nes nieko nėra gražiau už žmogų, kuris nori tobulėt. Ir tobulėja.
Kepti blynus, nes tu tuoj išvažiuosi, o tų blynų mes dar taip ir neparagavom.
Negalvoti, kai galvoti nereikia. Tiesiog veikti. Arba neveikti. Pagal norus ir aplinkybes.
Mėgautis smulkmenomis. Telefono skambučiu ir sniegu po pusiau nemiegotos nakties laukiant autobuso namo.

Viską daryti kitaip.

O kai tau pasakys, kad šitai laikina, kad praeina, kad čia visai ne tu, kad čia tik šiaudas, todėl vis tiek nuskęsi, nepulk draskyti akių. Parodyk liežuvį ir paglostyk nugarą.

***

Klasika. Amerikietiška klasika, su kuria ir lietuvių skrandžiai beigi skonio receptoriai, pasirodo, susidraugauja puikiai. Receptų, savaime suprantama, krūvos, todėl visai neaišku, kuri klasika klasiškiausia. Bet mes visai nesukam dėl to galvos ir einam kepti tų, kurie visada pavyksta ir tešla brandinimo tris dienas nereikalauja.

Sausainiai su šokolado gabaliukais.

Labai didelei krūvai, kokiems 60 didelių sausainių, susirandam:

150 g rudo cukraus
150 g paprasto cukraus
pora šaukštelių vanilinio cukraus
230 g sviesto
2 kiaušinius
300 g miltų
šaukštelį sodos
šaukštelį kepimo miltelių
pora žiupsnelių druskos
150 g pieniško šokolado

Procesas:

Sviestą išimam prieš pora valandų arba liepiam mikrobangei padėt jam suminkštėt. Pilam visų rūšių cukrų ir išsukam iki purumo. Mušam kiaušinį, bent minutę plakam. Mušam kitą, procedūrą pakartojam. Dedam miltus, kepimo miltelius, druską, sodą. Paverčiam viską vieniu. Atrodo, nei šis, nei tas gavosi. Šaukštu maišyt lyg ir visai pastangų reikalauja, bet tokios ir į rankas imti nesinori. Jei ir jums taip, žinokit, viskas gerai.

Orkaitė on - 190. Supjaustom šokoladą. Gabaliuką į kokias šešias dalis. Dedam į tešlą ir tolygiai paskirstom, aka išmaišom. Skardoje paklojam kepimo popieriaus patalus ir dedam po kaupiną šaukštelį tešlos. Aha, aha, tokį beformį gniutulą ir paliekam, viskas čia gausis. Tik laaaaabai didelius tarpus tarp jų paliekam. Aš retai rizikuoju standartinės orkaitės standartinei, su ja gaunamai, skardai vienu metu patikėti daugiau nei 9 sausainius.

Dedam kepti ir stebim procesą. Kai jau išsileidžia ir spalvą pakeičia, traukiam lauk. Jei pageidaujama vos vos guminio efekto, spalvos pokyčiai turėtų nebūti drastiški. Traškūs turėtų nusidažyt auksu. Bet visa tai pastebima tik sausainiams atvėsus. Karšti jie minkšti ir visai į sausainius nepanašūs, todėl elkitės gražiai ir leiskit jiems visiškai atvėsti kur nors ant grotelių, pvz., prieš ragaudami.

Šaltinis: šitas, tik su tiuningu.

Verdiktas: Va šitaip va su jais ir nutinka.

Apie įvaizdį ir sausa triušiena nesausai.

2010-11-23T14:33:00.002+02:00

Paskaitykim šitą.

Perdegė mano šviestuvo lemputė. Aš nuvaliau nuo jo dulkes ir vakare tikėjausi, kad pastarasis veiks. Nes ko jam čia tokiom visam blizgančiam neveikt, ania? Bet dabar va, žiū, jau septintą kartą spaudžiu on, o kaip šviesiau nepasidaro, taip nepasidaro. Ta prasme, negi man vienai atrodo keista, kad pagrindinis motyvas nepriimti tokio įstatymo yra ne žmogaus teisių pažeidimas, o Lietuvos įvaizdžio darkymas?

O dabar pažiūrėkim šitą ir kitas serijas.

O po to - va dar tą.

Drąsi šalis! Nes, nū, pripažinkim, pasodinti tokį intelektualą į tarybos nario kėdę, leisti jam įlįst į dėžutę spalvotu ekranu ir dar sutraukti liaudį viso šito galvomis kinkuojant žiūrėti... Aj, tiek to. Aš kartais noriu emigruot.

***

Sako, mėsą valgyti visai nieko. Netgi reikia kartais. Bet ko tie žmonės neprikalba, kai geriau pamąstai... Tačiau mano šeimai įtaką tokie pasisakymai daro ir mėsos jie reikalauja, tuo pačiu bandydami mane įtikinti, kad dargi ir skanu baisiai. O man ir tokios meditacijos formos tinka. Be to, dar kalbama, kad triušiena - mėsa iš tų naudingesnių organizmui, tik, bjaurybė, sausa baisiai. Bet čia tik tuo atveju, jei nežinai, kaip tinkamai paruošti. O aš, atrodo, žinau.

Triušienos filė su daržovėm. Daug daržovių.

Pamaitinti trims reikės:

6 gabalėlių (nuo trejeto gyvių, kitaip tariant) triušienos nugarinės aka filė
stiklinės pasukų

druskos
pipirų
aitriosios paprikos miltelių
poros šaukštų džiuvesėlių
poros šaukštų sezamo sėklų
poros - trejeto šaukštų aliejaus

pastarnoko
didelio svogūno
dviejų didelių morkų
poros saujų žiedinio kopūsto žiedynų
saujos briuselio kopūstų
poros skiltelių česnako
daržovių sultinio
poros šaukštų grietinės/grietinėlės

Procesas:

Pieno produktai daro stebuklus su mėsa, žinojot? Tai va, pamerkiam mėsą į pasukas ir paliekam bent trejetui valandų kambario temperatūroj, o dar geriau - pernakt šaldytuve. Paskui pasukas nupilam, o filė supjaustom trys ant trijų gabalėliais. Druska, pipirai, aštriosios paprikos milteliai - pagal pomėgius. Kitokie prieskoniai - irgi. Įkaitinam aliejų. Džiuvesėlius sumaišom su sezamo sėklom ir pavoliojam tame reikale triušieną. Gabalėliai dar truputį šlapi nuo pasukų, todėl lips gerai. Šitos proceso dalies esmė - aukšta temperatūra. Tam, kad mėsos sultys nepabėgtų, reikia jas apsaugoti labai trumpai ir labai karštai apkepant. Taip ir padarom. Triušiena turi kukliai parusti.

Dideliais gabalais supjaustom daržoves. Net svogūną. Ir česnako skilteles tik perpus dalinam. Dedam viską į troškinimui skirtą indą bet kokia tvarka. Mėsą - irgi. Užpilam daržvovių sultiniu ar net vandeniu iš bėdos, tik tada dar su prieskoniais pažaidžiam. Sultinio atveju pakaks druskos. Pilam nelabai daug, visko apsemti neturi. Dabar galimi du keliai. Įdėti grietinės, sandariai uždengti ir porai valandų pamiršti vidutinio karštumo orkaitėj. Arba, jei pietų šeima pageidauja greičiau, nelabai kaitriai ant viryklės tą reikalą pastatyt, karts nuo karto pamaišant. Grietinė/grietinėlė/kiti pagardai (na, kokia pomidorų pasta čia dar visai gerai būtų) - penkios minutės iki pabaigos, o pabaiga - kai morkos jau tinkamos būklės.

Šaltinis: fantazija.

Verdiktas: Jiems pietaut ramiai neleidau, tardžiau. Sakė, mėsa gerai. Tikrai gerai. Ir visa kita gerai. Jie taip įtikinamai kalbėjo, kad, o galit pamanyti, net aš paragaut surizikavau. Bet man visa mėsa vienodo skonio. Nū, joa, sausa nebuvo - faktas. Tačiau tai nekeičia kito fakto - vis tiek mėsa. O gal net beveik gaila.

Moralinės pagirios ir sausainiai, kurie visada pavyksta.

2010-11-20T23:59:00.004+02:00

Aš geriau jums papasakosiu apie pusbrolio žmonos katino veterinaro dukrą.

Tai va, istorija tokia. Ji labai gerai mokėsi ir viskas, ko imdavosi, jai pavykdavo, todėl manė esanti protinga ir ten visokia kokia kitokia. O kadangi manė esanti protinga ir ten visokia kokia kitokia, tai ir savo nuomonės garsiai, paklausta ar ne, reikšti nevengdavo. Nuolat įsipainiodavo į skandalus visokius, akis mokytojams draskydavo, maištavo visaip, kaip tik įmanoma, aplinkiniai ją mylėdavo arba nekęsdavo, bet abejingų nelikdavo. Žodžiu, gyvenimas virte virė ir ji jautėsi gal net visai laiminga kartais.

O paskui ji išvažiavo studijuot ir pradėjo save griaut. Ji vis dar gerai mokėsi ir turėjo pagrindą jaustis protinga, bet paskui visai netyčia sugebėjo rasti sritį, kurioje laimėti nepajėgė. Ji bandė ir bandė. Nuolat susimaudavo. Tai po truputį griovė jos pasitikėjimą savimi. Nes, nū, jei jau aš čia, šitoj kovoj su savim, pralaimiu, tai kam aš išvis tikus - mąstydavo ji. Ant pamatų, kurie anksčiau laikė pasitikėjimą savimi, mergina pradėjo statyt sieną, kuri paslėptų ją nuo pasaulio. Ji netgi nustojo jausti motyvaciją tobulėt ir sutrypė visas savo ambicijas. Santykių su žmonėmis tai irgi nepagerino. Anksčiau komunikuodavus baisiai lengvai, dabar ji rinkdavosi tylą, jei tik galėdavo. Nes o jeigu va taip va netyčia nusišnekėsiu, o kadangi daugiau nieko neturiu, kaip tik iliuziją, kad nesu baisiai kvaila, tai rizikuoti neprotinga.

Ir vieną pagiringą vakarą ji pagaliau viską labai labai aiškiai suvokė. Kad, nū, *riebus keiksmas*, gal jau gana? Gal jau visai laikas būtų nustot savigaila užsiiminėt, problemas išspręst ir grįžt ten, iš kur pabėgau, t.y., į save?

Aha, mea culpa, pasakoju istoriją, kurios pabaigos nežinau. Bet tai gal vis tiek dabar visi draugiškai bent jau apsimeskim, jog tikimės, kad tai mano pusbrolio žmonos katino veterinaro dukrai pasveikti prireiks mažiau laiko nei reikėjo leisti ligai taip giliai įsišaknyt? Nes, teko girdėti, dvejų metų tam ji neturinti.

***

Šituos kepti įgūdžių anei mokslo nereikia. Ir kaip priedai tinka bet kas visiškai. Kiekiai irgi iš akies. Be to, greita. O svarbiausia - liaudies baisiai mylimi ir iš tos meilės naikinami greitai.

Sausainiai, kurie visada pavyksta.

Visai solidžiai krūvai susirandam:

125 g sviesto
dvi penktosios 350 mililitrų talpos puodelio cukraus (~130 g, spėju)
labai kupiną šaukštą nekieto medaus
du kiaušinius
šaukštelį cinamono
šaukštelį kepimo miltelių
pusantro anksčiau minėto puodelio miltų
100 g juodo šokolado su riešutais
200 g džiovintų ananasų

Procesas:

Orkaitė on - 200. Greita, sakiau. Tik sviesto nepamirštam iš šaldytuvo išimt pora valandų prieš procesą, nes šaltas netiks. Žinoma, visada galim jį lengvai pašildyt mikrobangėj. Žodžiu, į pominkštį sviestą beriam cukrų, dedam medų ir mušam kiaušinius. Taip, taip, viską iš karto. Tik viena pastabėlė: cukraus ir medaus kiekiu galima visaip laviruoti. Dar medaus galima visai nedėti, o pasiūlyti į šitą kompaniją pora didelių šaukštų kondensuoto pieno arba Rududu. Improvizuoti čia galima drąsiai.

Išsukam gerai. Na, iki purumo šiokio tokio. Dedam cinamoną, kepimo miltelius ir miltų puodelį. Išmaišom iki vienalytės masės. Pažiūrim, kas gavosi. Jei tešla poskystė iš lengvai šaukštu maišoma, dedam dar miltų. Summa summarum, masė dubeny turi būti tokia, kad į ją ikištas šaukštas liktų stovėti, bet dar būtų įmanoma maišyti be arkliškų pastangų. Susmulkinam šokoladą ir ananasus. Pastabėlė numeris du: šokoladą galima imti bet kokį arba neimti jokio. Džiovintus vaisius dėti pagal pomėgius ar/ir spintelių turinį. Tinka riešutai ir sėklos visokios taipogi. Beriam viską į tešlą ir šaukšto pagalba tolygiai paskirstom.

Skardą klojam kepimo popierium, kabinam šaukštelį tešlos ir dedam visiškai belekaip - vis tiek sviestas tirps ir toji krūvelė blynu pavirs. Todėl paliekam DIDELIUS tarpus, nes juk jūs nenorite, kaip nutiktų taip, kaip man nutiko pirmąsyk kepant. Tas didelis kažkas buvo skanus, bet ne sausainiai. Kepam 10-15 minučių. Priklausomai nuo orkaitės. Toli nepabėgam kepimo proceso metu ir stebim, o tai visokių nelaimių nutikt gali. Kad jau čia sausainiai tokie neapibrėžti, tai ir valgyti galima kaip patinka - tiek vos iškepus, tiek po dviejų dienų (jei džiūti neleidžiama).

Verdiktas: Šitie buvo panelės J. gimtadieniui vidury kukurūzų labirinto minėti. Ir sausainiai, ir labirintas lūkesčius pateisino.

„Languota prijuostė“: bloger'is irgi žmogus. Reziumė.

2010-11-15T17:39:00.023+02:00

Taigi, taigi.
Aš esu beveik įsitikinus, kad tai buvo užvakar. Bet, pasirodo, jau dvi savaites bloger'is irgi žmogus.

Labai nesiplėsiu, asmenybių analizuoti irgi nepulsiu - skaitykit patys.

***

Sveiki,
esu Indrė iš Gėrimų ir patiekalų magijos. Pavadinimas toks griozdiškas, nes vos pradėjusi rašyti blog'ą nežinojau apie ką jis labiau bus - apie maistą ar apie gėrimus. Mat tuometinė mano aistra buvo kokteiliai - jų ruošimas, serviravimas, kūrimas. Vienas likęs receptukas, sulaukęs pasisekimo vakarėliuose - 60 ml kolos + 60 ml raudonųjų saldžių apelsinų sulčių + 40ml degtinės. Spalva tragiška, bet skonis puikus ;) Čia drąsiems.
Blog'ą rašau nuo 2008 rudens (pati netikiu, kad tiek ilgai). Per tą laiką tikiuosi patobulėjau tiek gaminime, tiek fotografavime.
Labiausiai mėgstu kepti sausainius ir keksiukus. Tai yra du tobuli daiktai dėl savo greičio ir skonio.
Skanėstus naikinu pati, dalinuosi su draugais, mieliausiu ir tais kurie tuo metu būna online ;D nes kartais norisi išsikepti tiesiog pyragą sau, pusryčiams, bet vis tiek yra poreikis pasidalinti. Malonu pradžiuginti.
Be maisto užsiimu daugybe kitų veiklų. Negalėčiau gyventi be latino šokių pamokų (jei kas žiūrite TV tai mano vadovė yra Simona Mitkutė, kuri dalyvavo LNK šokių projekte), žurnalų, maisto knygų (jos kaupiasi, nors tikrai yra tokių, kurias atsiverčiu tik idėjoms ir deja nei karto negaminau iki galo. Shame on me. Nors čia turbūt daugelio problema ;D ), kelionių, svajonių, pasakymo bent 100 kartų per dieną "aš noriu...". Ne veltui esu liūtas - viskas turi būti čia ir dabar, o jei ne dabar, tai gal tada išvis nereikia arba reikia iki negalėjimo.
Pradėjus kalbėti apie maistą sunku sustoti. Tikiuosi užkrėčiau tuo bent kelias drauges (viena jau turi keksiukų formą, kita nebegali gyventi be riešutinių sausainių su šokolado gabalėliais), mielai pasisiūlau gaminti kartu, jei norisi patarimo (juolab, kad gyvenant bendrabutyje tam yra nemažai progų). Draugai juokiasi, kad kalbant apie maistą pagrindinis mano žodis yra "lengva". Na taip - juk kai pagamini, tai daugiau neatrodo taip sudėtinga.
Mėgstu bendrauti, susipažinti, atrasti.
Tai gal tiek apie mane :)

Ahhh pamiršau parašyti kokiu maistu būčiau.
Tai jokių abejonių nekyla - pačiu skaniausiu keksiuku. Truputį apskrudusiais šonais, mažu pilvuku ir trupučiu rūgštelės (nes jei žmogus vien saldus, tai irgi kelia šleikštulį). Kaip šie, mano mėgstamiausi http://gpmagija.blogspot.com/2010/08/keksiukai-su-slyvomis.html

***
Ineta iš Gamyklėlės.

Gardumynų bendrasavininkė Viktorija.

***

O Jurgita man rašė štai ką:

„Aš, kadangi esu mažumą tinginė, o nuo šalčio kambary net tik nosies, bet bemaž ir rankų pirštų nejaučiu, todėl kažko naujo kurt nėr ūpo, beeet noriu dalyvaut šitam visam languotam projekte, bandau siųst tokį kadais sudėtą kurpalą, pavadintą 58 Duonos ir žaidimų virtuvės tiesos (koks ilgas sakinys gavos) :)

Va: http://duonosirzaidimu.wordpress.com/2010/03/04/58-duonos-ir-zaidimu-virtuves-tiesos/

Gal skaitei, na, dalis maisto blogerių tiksliai skaitė, bet bandysiu būt neoriginali ir kartotis, hahaha. Čia esu visa aš. Na, praktiškai :) Per tą pusmetį po įrašo paskelbimo galėčiau dar dešimtį punktų pridėt, bet šalta :)

Tai va, kita užduotis - reinkarnacinė. Svarstau. Gal į makaronus reinkarnuočiaus, ką :)) Nes pastos gaminimo mašina yra must have dalykas mano būsimoje virtuvėje. Savo Kelrody pastebėjau, kad jau trečias patiekalas, priskiriamas pagrindinių patiekalų grupei, yra su spagečiais :) Būčiau lėkštė šviežių itališkų makaronų, sumaišytų su itališku padažu ir galų gale (čia pagrindinė reinkarnacijos sąlyga) gyvenčiau Italijoj. Pasaka. Kita vertus, jei kas suteiktų galimybę (į ką reikėtų kreiptis?:), būčiau skaniausias pasaulyje sūrpyragis. Arba šiaip pyragas su obuoliais. Arba bandelė su cinamonu. Tokia, žinai, skanumėliška, visų mylima, geidžiama ir po paskutinio kąsnio amžinai atgimstanti :) Nors šią konkrečią akimirką mielai virsčiau karšta indiška arbata...“

Mes palinkėsim jai karštesnių radiatorių ir pavasario iškart po Kalėdų, pasakysim - ok, tinka, o tada bėgsim paskaityt. Nū ir kas, kad kai kurie - dar kartą, ania? :)

***

Asta iš Saulėtos virtuvės.

Jurga iš Savaitgalio rendez-vous.

Eglė iš Kažkas valgomo.

Sima-Mukatanas iš svetainės apie patį didžiausią stebuklą - gyvenimą. (Sveikinimai šimtojo įrašo proga!)

Kotryna iš Kotrynos kulinarijos laboratorijos.

Dalia iš Septynių virtienių.

Gintarė iš gaminkime.lt.

Karolina iš Citrinos žievelės.

Eglė iš Skruzdėliukų skveruose.

Egidija iš Tinginiai irgi verda.

Anželika iš Kai netingiu.

Aušra iš Tarp vėjo gūsių. (mes ant vėluojančių visai nepykstam).

Leidžiu sau pasavivaliauti ir įkelti netgi tas išpažintis, į kurias nuorodos man atsiųstos nebuvo.

Asta iš VILLA ALPS.

Kita Gardumynų bendrasavininkė Marija.

***

Jei ką praleidau, pamiršau, šiaip negerai padariau - šaukite (rėkite, ta prasme, šaudyti čia visai nėra pagrindo) garsiai.

Summa summarum - wow! Tokio aktyvumo ir sapnuoti nedrįsau. Įvairovės - irgi.

Tikiuosi, ne man vienai blogai dabar dar maloniau vartysis.

Labai atsiprašau buhalterių, jei įžanginiame įraše įžeidžiau.

Ačiū visoms dalyvavusioms. Didelis didelis. *kirtis rimbu už šiurkštų kalbos kultūros pažeidimą*. Labai labai.

Languota prijuostė keliauja į projekto sumanytojos Dalios rankas. Oj, t.y., vyniojasi jai ant klubų. Nū, patys suprantat - dabar tai bus!