Susitaikymas, apie sausainius ir vakarykščiai ryžiai.

O įdienojus būna visi plius dvidešimt (būdavo, t.y., nuo rytojaus lis), aš susipainioju ir intensyviai noriu braškių. Fakto, kad vis dar kovas, suvokti nesugebu.

Trečiam kurse esu priversta prisimint, kaip naudotis skriestuvu, o paskui skaityti penkių eilučių ilgio sąlygas, braižyti ir įrodinėti, kad taškas tikrai priklauso elipsei, jei yra centras apskritimo, kuris eina per vieną židinių ir kitą apskritimą, kurio centras - kitas židinys, o spindulys du a, o to antrojo apsikritimo liestinė... Prancūziškai. 

Arba fakultete per pietų pertrauką girdėti... Televizorių. Jie, ko gero, ir patys suvokia, kad valanda kem penkios minutės pietums yra kiek daugoka, todėl skiria auditoriją žiūrėti serialams. Bet mano tikimybių dėstytojas bandelę vis tiek baigia valgyti kitoje rankoje laikydamas kreidą ir pradėdamas paskaitą. Ne, ne, pykti negalima, jis yra vienintelis matematikas, kurio klausyti įdomu.

O jūs žinojot, kad prancūzai nieko negirdėjo apie tai, kad dėmesį išlaikyti paprastas mirtingasis gali tik vieną akademinę valandą (gi nebe reikalo jos sugalvotos, ania?), ir čia be pertraukos dirbama po 120 minučių? Ir taip kokius keturissyk per dieną. Plius tas ilgas laikas pietums ir praktiškai gali pradėt ieškot, kur patogiau būtų miegmaišį ištiest. Bet nieko, priprantama. Vaizdas rūkant į kalnus, kaip ten bebūtų. Be to, savidisciplina. Taip uoliai paskaitas lankiau pirmą savaitę pirmam kurse. 

Praeitą savaitgalį turėjom svečių iš Madagaskaro, kurie mokėjo keiktis rusiškai. O tas vietinis pradėjo mane vadint kobra. Gali pakeisti dislokacijos vietą, kalbą, laiko juostą, bet prigimties, pasirodo, niekaip.

Aha, aha, aš kaip iš vadovėlio. Pirminė euforija, geras mėnuo depresijos ir susitaikymas. Savim, pasauliu, aplinkybėm ir pokalbiais su sienom. Ir, taip, negausiu aš to, ką gauna kiti erasmus studentai. Bet kai geriau pamąstai – ne naujų draugų iki grabo lentos ar nesibaigančių alkofiestų vakarėlių čia ieškoti važiavau. Suaugti.

***

Man labai patinka kepti sausainius. Bet mano karma neigiama (tik aš ne Erlas, neturiu sąrašiuko, kuris padėtų tai pataisyt), Skanios savaitės skelbia tokią temą būtent tada, kai jų kepti nei sąlygų, nei laiko (mokausi gi, cha, cha) nėra. Tai aš tik šiaip truputėlį pakalbėsiu.

Yra dvi pagrindinės sausainių gaminimo technologijos - su kočėlu ir be. T.y., įdedant daug pastangų ir ne, paskandinant virtuvę miltuose... Žodžiu, man labiau patinka antrieji. Bet ir spaudyti formelėmis kartais, ypač prieš Kalėdas, visai smagu - imbierinių sausainių atveju, pavyzdžiui. 

Dar yra tokių sausainių, kuriuos visada galima iškepti pagal šaldytuvo ir spintelių turinį, improvizuoti visaip kaip, o jie vis tiek pavyksta - galima su avižom ir galima tiesiog šiaip.

Yra tokių, kuriems užtenka vos penkių produktų (skaičiuojant ir druską) - kokosiniai, tarkim.

O bananiniams-avižiniams su šokoladu ir migdolais reikia dar didesnės įvairovės, nei pavadinime telpa. Bet verta.

Kai kurie sausainiai sukelia dvejopas emocijas. Ir plėšaisi paskui tarp valgymo ir žiūrėjimo. Spalvoti, su džiovintais vaisiais.

Ir dar yra tokie, kuriems abejingo sutikti nepavyko - amerikietiška klasika.

Keletas patarimų pradedančiam sausainių kepėjo karjerą:

* pirmąją partiją visada kepk su dideliais tarpais tarp sausainių - visai neaišku, kaip labai jie linkę plėstis, o didelio kažko mums visai nesinori. 

* nepasitikėk tuo, kas rašoma recepte apie kepimo laiką - vienos orkaitės mažiau sandarios už kitas ir etc., stebėk.

* kepk tol, kol įgauna tinkamą spalvą. Sausainis - ne pyragas, tikimybė, kad auksinis paviršius nereiškia iškepusio vidaus, iš esmės lygi nuliui. Tai, kad sausainis minkštas, nereiškia, kad jis neiškepęs - dažniausiai sausainiai aušdami tvirtėja ir įgauna trapumo.

* nebijok improvizuoti su priedais ir visada įsitikint, kad orkaitė pakankamai įkaitusi.

* jei kočiojama sausainių tešla limpa prie stalviršio, neskubėk visko miltuose skandinti. Miltų perteklius sausainius kietina. Geriau įsitikink, ar tešla pakankamai atšalusi, o po to pamėgink kočioti tarp dviejų maistinės plėvelės/kepimo popieriaus lakštų. 

* jei tau svarbu kalorijos ir sviesto kiekis sausainiuose atrodo gąsdinantis, eik valgyt obuolių. Riebalai yra daugumos sausainių, jei tie ne biskvitiniai ar kokie uber sveikuoliški, komponentas numeris vienas. Ir jei miltus gali pakeisti avižiniais dribsniais, kokiom nors kitom kruopom, maltais migdolais, dar balažin kuo, o cukrų – medum ar saldikliu, tai su riebalais prašau jokių eksperimentų nedaryti – kentės sausainių trapumas ir sausainiškumas.

* naudok kepimo popierių – pabarstymas miltais, žinoma, irgi veikia, neprilimpa, bet kam norisi sausainių baltais padais?

* vienu metu kepk kiek įmanoma vienodesnio dydžio/formos/storio sausainius – antraip plonesni ir mažesni sudegs, kol iškeps tie likusieji.

* jei yra galimybė, iškepusius sausainius perkelk ant grotelių – taip jie vės ir kietės tolygiai, drėgmė sausainių apačioje nesikaups.

* jei namuose drėgna – nepalik sausainių lėkštėje ant stalo, jie kaip sugertukai (pirma klasė, rašaliniai parkeriai...), todėl surinks iš oro visą drėgmę ir suminkštės. Tačiau nuo šito juos apsaugot bandyk (popieriniai maišeliai, sandarios dėžutės) tik gerai gerai ataušusius, nes vėsdami jie drėgmė į tą patį orą atiduoda – jei jis neturės kur pabėgt, vandenį grąžins iš kur pasiėmęs ir nutiks tas pats, kas palikus juos visai be priežiūros. Jei namuose oras sausas – sausainių uždarymas į dėžutes gali būti suprastas kaip nenoras dalintis, todėl atsargiai.

* kepk. Paskui pasidaryk pilną termosą karštos arbatos/kakavos/nusipirk litrą pieno, pasiimk pora puodelių, draugą/draugę/brolį/mamą/kaimyną/beleką, sėskit ant laiptų/žolėje/ant suolo parke/sudėkit viską vidury miško ant kelmo ir mėgaukitės gyvenimu. Gal su sausainiais iš Maximos irgi pavyktų, bet neverta rizikuot, ania?

***

O būna atsitinka, lieka nuo vakar pietų stiklinė virtų ryžių. Tai mes pagalvojam apie badaujančius Afrikos vaikus, jų lauk nemetam taip jau iškart ir einam gamint sekmadieniškų pusryčių, gerai?

Vanilinė ryžių košė su bananais.

Vieniems pusryčiams susirandam:

stiklinę virtų ryžių (~200 g arba 50 g nevirtų)

pusantros stiklinės pieno

dosnų žiupsnį vanilinio cukraus

nedidenį bananą

cukraus pagal pomėgius

Procesas:

Viskas čia taip paprasta, kad net aprašinėt nejauku - bet reikia, nes verta. Ryžius (vakar virdami ryžius jūs juk juos pasūdėt?) ir pieną į puodą (jei ryžiai nevirti, tai, žinoma, prieš tai išverdam). Ant silpnos ugnies dvidešimčiai minučių. Bet gi mes žinom, koks nepatikimas reikalas tas verdantis pienas, ania? Tai nepamirštam laiks nuo laiko pažiūrėt ir pamaišyt. Po tų dvidešimties minučių, ryžiai turėtų būt ištižę, o pienas susigėręs/išgaravęs. Jeigu yra kitaip, verdam, kol pasieksim anksčiau aprašytą stadiją. Tada dedam vanilinį cukrų, šiaip cukrų ir bananą itarkuojam. Paliekam keletui minučių pailsėt, arbatos užsiplikom, muziką įjungiam ir kvėpuojam sekmadieniu.
  
Šaltinis: fantazija.

Verdiktas: Nemėgstu sekmadienių. Bet kai juos pradedi taip - visai gyvent galima. Ką čia slėpt - dėl šito reikalo visada išverdu stikline ryžių daugiau nei reikia.