Ne apie šaltį ir alternatyva bulvių košei.

Užvakar puspenktos valandos vienam prekybcentrį šypsojausi, kartojau ačiū, skaičiavau makaronų pakelius ir nesustodama maliau liežuviu apie nieką su savo kolega, kurio nė vardo nežinau. Ir eik, o pasauli, po velnių, koks geras jausmas daryti ką nors naudingo. Čia tokia iškreipta forma jaustis reikalinga, ko gero. Die, koks aš primityvus padaras.

Ir atiduokit man motyvaciją. Arba parneškit kilogramą kitą iš parduotuvės, kai eisit pieno. Aha, aha, man mokytis reikia. KKFT ir gyventi teisingai.

O aš tuo tarpu neišnaudotas progas (taigi, pasitaiko, bet nesikartoja) padėsiu į lentyną „Blogos patirties nebūna“.

Ir mintyse kam nors iškepsiu pyragą.

***

O kartais važiuoji pem trečiu po paskaitų namo, kratai mintyse šaldytuvo/spintelių turinį ir mąstai, kur čia dabar suvartojus tą ar aną, nes, rodos, girdėjai cypiant: ė, nebūsiu šviežias amžinai. Šviesoforai nedraugiški, todėl laiko apmąstymams daugiau nei pakanka, kad iš primityvių produktų sukurtum šį tą... Apie tai vėliau.

Daržovių košė su skrudintomis sezamo sėklomis. 

Vieniems pietums arba dviems porcijoms garnyro:

nedidelis pastarnokas
morka
bulvė
šaukštas sezamo sėklų
druskos
100 ml pieno (nebūtina)
gabalėlis sviesto (nebūtina)

Pietų atveju dar susirandam:

100 g liesos varškės
50 ml pasukų
skiltelę česnako
keletą lapelių šviežio baziliko
druskos, pipirų, kitų mėgstamų prieskonių/žolelių

Procesas:

Užkaičiam gerą puslitrį vandens su dar geresniu žiupsniu druskos. Pastarnoką, morką ir bulvę nulupam ir supjaustom. Nuo gabalėlių dydžio tiesiogiai priklauso virimo laiko, o pastarnokas išverda greičiau nei jo sąjungininkai šitoj košėj, todėl jis pjaustomas gailestingiau. Sudedam į verdantį vandenį ir pamirštam kuriam laikui. 

Bet kad veiklos netrūktų, tai įkaitinam sausą keptuvę. Kai ji jau visa karšta karšta, dedam ten sezamo sėklas ir niekur nepabėgam, maišom, kol keptuvės turinys įgauna švelniai rudą spalvą. Procesas vyksta greitai, todėl neužsivėpsom pro langą/į televizorių. Jei tai bus pagrindinis pietų patiekalas, šiuo metu visai neblogai būtų varškės padažą tai košei pagamint. Varškę šakutės pagalba ištrinam su pasukom, įdedam smulkiai supjaustytą arba sutrintą skiltelę česnako, supjaustom baziliko lapelius, pasūdom, visaip kaip kitaip pagal pomėgius prieskoniais pažaidžiam (aš paskutinę dalį tyčia praleidau). 

Kažkur šiuo metu gal jau ir daržovės išvirė. Tikrinam ragaudami morką. Nes ji šitoj kompanijoj flegma didžiausia, kai virti reikia. Jei minkšta, ok. Nupilam dalį vandens, įpilam pieno (arba nupilam visą vandenį ir pilam tik pieną, arba darom visai be pieno), įdedam sviesto pagal poreikius (arba nededam). Summa summarum, skystis turi apsemti pusę daržovių. Sugrūdam košę, supilam sezamo sėklas, išmaišom ir leidžiam pora minučių pailsėt. Žinau, žinau, KVEPIA. Patiekiam kaip garnyrą prie kokio negyvo beigi termiškai apdoroto (nors iš antro pirmas išplaukia savaime, ania?) gyvūnėlio arba kaip vegetariškus pietus su varške. 

Verdiktas: Ką aš galiu pasakyt. Autobuse irgi gali gimti geniali idėja. Pusė barako (ok, ok, aukšto tai tikrai) baisiai skaniai kvepėjo, mano miergos irgi neišbrokavo beigi sezamo sėklų idėjai save as... padarė. Buvo skanu. Taip skanu, kad kai grįšiu namo, esu tikra, prakišiu šitai netgi Martynui, kurio vartojamų termiškai apdorotų daržovių sąrašas ne sriubos atveju yra toks: bulvės.