Ydos ir naminis maistas.

Aš turiu labai daug blogų įpročių. Tikrai tikrai.
Pieną visada atidarinėju dantimis.
Per daug kalbu. Arba nekalbu visai.
Niekada nesutvarkau nuotraukų vos jas iškėlusi iš fotoaparato. Išvis, nesutvarkau.
Visada viską suplanuoju. O paskui nieko nedarau pagal planą ir nervinuosi.
Rytais kartais palieku neplautą kavos puodelį.
Važinėju per greitai.
Man patinkančią dainą klausau n+k kartų. Paskui ilgą laiką pamirštu, kad tokią išvis turiu. Ir vėl iš naujo.
Dulkes nuo kompo nuvalau tik tada, kai reikia jį kur nors neštis.
Turiu facebook'o anketą.
Jeigu į parduotuvę tenka eiti specialiai, o ne užsukti, pvz, grįžtant po paskaitų, visada pasirenku tą, kuri yra pakankamai toli, kad arbatos pirkimas atimtų porą valandų.
Daug skundžiuosi.
Ypač, kad šalta. Ir vis tiek sėdžiu be kojinių, jeigu tik galiu be jų išsėdėti.
Arba kad nieko nespėju. Bet vis tiek švaistau laiką.
Kartais laikau save pasaulio bamba. Ir net nebūtinai PMS'o metu. Žinoma, baisiai pykstu, jei man parodoma, kad taip nėra.
Retkarčiais į sms/praleistus skambučius/laiškus/skype pranešimus/kitus būdus susisiekti sureaguoju tik po kelių dienų, nors galėjau tai padaryti tuoj pat.
Jeigu užsidegu kokia nors idėja, apie tai būtinai turi žinoti visas pasaulis. Ir man nusispjaut, kad jums tai neįdomu.
Per daug galvoju ir per mažai darau.
Nuolat ieškau savyje minusų ir paskui apie juos garsiai bambu. Kaip dabar.

***

O kartais norisi ko nors naminio. Paprasto ir jaukaus. Kvepiančio rudeniu.

Grikiai, keptos voveraitės ir česnaku kvepiančios morkos.

Dviem mergaitiškom arba vienai vyriškai porcijai jaukumo:

100 g grikių
200 g voveraičių
svogūnas
šlakelis aliejaus
druskos
3 vidutinio dydžio morkų
2 skiltelės česnako

Procesas:

Orkaitė - 180. Turbūt. Iš tikrųjų, tai kepiau barako krosnelėj, kuri yra mažesnė už mikrobangę, ir temperatūra ten nesireguliuoja. Bet jums patarčiau tiek. Susmulkinam česnaką ir supjaustom morkas. Nesistengiam labai, morkų gabalėliai čia gali būt bet kokio priimtino dydžio. Sumaišom, pasūdom. Padarom iš folijos krepšelį ir ten įsodinam morkas.  Dar, žinoma, galima kokio nors naglo aliejaus šaukštelį kitą į kompaniją joms įsiūlyti, vitaminus tuomet lengviau pasisavinti, o ir skaniau teoriškai turėtų būti, bet man suėjo ir taip. Užsandarinam ir kišam į orkaitę. Pasigamins pačios.

Į puodą beriam grikius, užpilam dvigubu jų tūriui kiekiu vandens ir pasūdom. Ir leidžiam palengva virti ant silpnos ugnies. Supjaustom svogūną ir, kaip netikėta, dedam juos į keptuvę su šlakeliu įkaitusio aliejaus (šitai procedūrai, kaip ir baltymų plakimui skyrium, greit sukursiu kokį šabloninį sakinuką, kurį paskui copy-paste'insiu visuose įrašuose. Taip, aš baisiai neįdomi). Kai jau įgauna tą brangią aukso spalvą, suberiam voveraites ar kokius kitus turimus grybus. Maniškės pasitaikė labai smulkios, nepjausčiau. O jums siūlyčiau patiems situaciją vertinti ir atitinkamų priemonių griebtis. Ir pamažėl kepam, kol iškepa. Man tai truko lygiai tiek, kiek reikėjo laiko išpampti grikiams. 

Priklausomai nuo pastarųjų sūrumo, grybus sūdom arba ne. Kai jau viskas termiškai apdorota iki patinkančio lygio, keptuvės turinį verčiam į puodą, sumaišom, uždengiam, išjungiam visus kaitros šaltinius ir žiūrim, kaip gyvena morkos. Maniškės tuo metu buvo švelniai traškios, bet iškepusios. Pats tas, žodžiu. Kaip ir viskas. Lėkštė, grikiai su voveraitėmis, morkos ant viršaus arba kur nors šone ir skanaus.

Verdiktas: Tai būtent tai, ko reikėjo. Primityvu iki negalėjimo. Nors, visgi, voveraičių ir grikių suderinamumas mane kiek nustebino. Viena tų porų, kurioms pavydima. Tik aš tikrai nemoku fotografuoti. Ir per daug apie tai kalbu.

***

Tiesa, šiandien buvau baisioj baisioj vietoj, Kalvarijų turgumi vadinamoj, ir pirkau vakarienę Kleckui. Toji vakarienė labai noriai pozavo, negaliu neparodyti.