Ne, ne, man negalima sirgti ir obuoliai kitaip.

Nežinau, kaip jūs, bet aš tai truputį sergu. Gydausi Dharmos Whalkatomis. Ir skaitinių metodų laboro ataskaitos kurpimu. Nesisekasi.

Ir ta saulė kažkaip erzina. Po truputį blėstanti tobulo savaitgalio vizija - irgi. Žodžiu, peršalau visai nelaiku. (aha, lyg egzistuotų tinkamas laikas sirgti)

O užvakar staliui padainavau, kad jo lūpos kaip vyšnios. Labai jis nelaiku bloko tarpdury pasirodė. Paskui lentyną kabino baisiai paskubomis ir už visko kliūdamas. Aš žinau, kad dainuoti nemoku, bet nemaniau, kad tai taip neigiamai žmones paveikti gali.

O K. sakė, cituoju, jau po septynių penkiolika, baik juoktis. Ir kad Bazilikas, o ne Brokolis. Nes pastarasis yra mūsų asmens ir socialinės psichologijos dėstytojas, o ne restoranas.

Kad jau prabilome apie tai. Tai paskaitai reikia parašyti kokios nors populiariosios psichologijos knygos recenziją. Nemėgstu tokios literatūros. Labai, labai. Todėl knygos nė nesirinkau - griebiau pirmą pasitaikiusią (t.y., tą, kurią atvežė sugyventinė). „Nugalėtojų principai“, vadinasi. Ir ką aš galiu pasakyti - džiugu, kad mano smegenys blokuoja visus bandymus jas išplauti. Aš ir taip per daug iš savęs reikalauju (aplinkinius girdėjau taip kalbant). Ir ta knyga man neabejotinai pakenktų. 110 procentų visko siekti reikia, sako ji. Ir užsibrėžti nepasiekiamus tikslus. Nihil nove, burbteliu. Aš jau seniai visiems sakiau, kad jei sieksi neįmanomo, gausi maksimumą. Žodžiu, aš jau nugalėtoja, muahaha. Ha. Bet vėlgi, aš ne apie tai. Anądien skaičiau tą knygą autobuse (nes skirti laiko specialiai jai - labai retai prisiverčiu). Greta manęs, prie lango, sėdėjo seneliukas toks. Senas, senas. Nespėjus man patogiai su ta knyga rankose įsitaisyti, jis atsistojo. Nori išlipti, pamaniau. Pasisukau, kad mano keliai netrukdytų praeiti. Kai jau seneliukas atsistojo abiem kojomis ant grindų sėdynių tarpueilyje, atsisėdau prie lango, idant nereikėtų kažkam pro mane brautis, kai jau atsisėsti norės. O atsisėdo tas pats seneliukas ir pasakė: va, prie lango apšvietimas geresnis, skaitant akys mažiau gadinamos bus. Žmonės dar sugeba mane nustebinti. Ačiū jiems.

Bet jūs geriau paklausykit.

Arba šitos.

***

Obuolių savaitė tuomet, kai apie orkaitę ir pasvajoti nedrįstu. Jokių pyragų, tho. Vadinasi, priimam mestą iššūkį ir nusprendžiam, kad cukrus šiaip ar taip kenkia grožiui.

Obuolių ir kuskuso karis.

Vienai porcijai sergančiam randam:

vidutinio dydžio kietoką ir nerūgštų obuolį
50 g kuskuso
porą svogūno laiškų
ketvirtį šaukštelio kumino
ketvirtį šaukštelio ožragės
ketvirtį šaukštelio ciberžolės
ketvirtį šaukštelio kalendros
šlakelį aliejaus
pipirų, druskos pagal pomėgius
vandens pagal kuskuso virimo instrukciją

Procesas:

Nulupam ir supjaustom kubeliais obuolį. Įjungiam viryklę ir pastatom ant jos keltuvę su šlakeliu aliejaus. Kol kais, sumaišom kuminą, ožragę, ciberžolę, kalendrą ir pipirus. Dedam juos į karštą aliejų ir maišydami laukiam, kol prieskoniai savo aromato debesimi pusę aukšto okupuos. Minutę, ne ilgiau. Verčiam obuolius. Intensyviai darbuojamės mentele (ar kuo ten jūs keptuves gadinate), priversdami obuolius visą kario skleidžiamą gėrį ir šilumą į save pasiimti. Procesas turėtų trukti dvi-tris minutes. Mums nereikia obuolienės. 

Keptuvės turinį sudedam į pirmą po ranka pasitaikiusį indą. Vėl pilam lašą kitą aliejaus. Kol kaista - supjaustom svogūno laiškus. Juos lengvai apkepam. Kad prarastų formą ir standumą, bet ne spalvą. Suberiam kuskusą, užpilam vandeniu pagal instrukciją ant pakelio, uždengiam, išjungiam kaitrą ir paliekam pailsėti penketui minučių. Susirandam šakutę, į keptuvę suverčiam obuolius ir, pasitelkę keturdantę į pagalbą (idant kuskusas plius minus birus liktų), kaitinam tol, kol obuoliai vėl sušyla. Einam pietaut.


Šaltinis: idėją pasiskolinau čia.

Verdiktas: Aš nuoširdžiai nesupratau, ką valgau. Bet buvo tikrai skanu. Ir įdomu.